Kokia gera ši paprasta, trumpa rudens diena, kokia gera,
Lyg būčiau iš šventų sekmadienio Mišių  ramybę parsinešęs -
Truputį lijo, kažkur iš ryto draikėsi skysta migla,
Vėliau, tiesiog nespėjau pamatyt, kada ji perėjo be vakaro į naktį.
Taip niekas neįvyko, niekas. Niekas nesulūžo, nesugriuvo.
Maži šunyčiai, net ir tie, aplink laimingi lakstė, siautė.
Net lėkštas straipsnis laikrašty akims nė vienas neužkliuvo,
Ogi, koks tuntas žurnalistų išmonę ten savo raitė.
- Sudie. Lengvos žiemos, - tariau jaunutėm obelaitėm, sodo rožėm.
Stropiai vyniojau popierium, rišau sukaitęs.
Kaimynas pasisveikino, pakėlęs ranką, iš toli šypsojosi,
Lesykloj linksmą puotą kėlė kėkštai ir zylaitės.

Gera diena, tikrai gera diena šįkart ir mums pakliuvo,
Pasaulyje, atrodo, nieks nesprogo, nenuvirto, nedegė, nežuvo.