Traukia vandenų plati gelmė,
Lyg žuvėdros suklykta giesmė.
Mėnuo prausia veidą vandeny –
Ką nulems šita naktis tamsi...

Baltos burės ir karšta širdis,
nežinai ką lemia ši naktis.
Giedras žvilgsnis kupinas aistros,
meilės vardą vėjas vis kartos.

Nebaugina vandenų gelmė –
paskui ją tu plauki, plauk širdie,
bet likimas būna toks žiaurus –
Kam ramybę sudrumstė žmogus.

Ošia pasaką bangų muša,
apie meilę. Apie jį ir ją.
Bet sudužo gintaro pilis –
Ach, kokia pikta, žiauri lemtis.

Jūra rūmų gintarą išmes,
o mes rinksim, rinksim jų šukes.
Vėjas tylią raudą jos girdės,
Jį kelionėn bangos palydės...