Baltame horizonte nusileidžia
Auksinės saulės spindulys
Dūksta žaliosios pūgos
Ten, kur taip trūksta
Putoto brandaus vyno

Kodėl liejasi vienišas skausmas baltas?
Kai pasaka virsta gyvenimu
Iliuzijos ištirpsta
Iki beprotybės
O gal realybės beprotybės
Kai nelieka baimės
Pažvelgt ten...
Ir norisi išeit lyg žvėris su nuliu
Bet negali...
Nes jautiesi lyg varžtelis pasaulio
Jauti liežuvio galiuku tą nežinią
Praryji, o su aromatu išmeti
Ir gyvenimas
Lyg varikliukas suburzgia
Koksai tasai pasaulis suskaitmenėjęs
Iki nekokio vaizdelio
Kai žmogiškasis faktorius
Taip jau alina pasaulį
Motina gamta nuostabi
Bet žiauri...

Iš aukštų baltų viršūnių
Leidžiasi auksiniai saulės spinduliai...