Visi lapai dar tušti.
     Nuo ko ir kaip pradėti, a? Pradėti, beje, taip, kad paskum nereikėtų graužtis, girdi, ne taip! Ne taip parašiau sakinį ar tekstus sudėliojau! Juolab, kuomet tikiuosi, kad čia bus parašyta daug gražių vardų. Šventosios vardas - taip pat, nors ji gimdyti dar vis negeba. Pribrinkusi, nėščia, vis sunkstanti, tačiau giedorėlis nepasirodo. O regisi, kad gerai suvokiu, jog pastojusi daugiau negu reikia tiems devyniems mėnesiams, tačiau yra kaip yra - gimdyti negeba.
     - Nepriekaištaukite, vyrukai. Tai ne mano kaltė. Bijausi, kad skubėdama galiu pagimdyti invalidą. Po mano gimdymo pasaulis turėtų pagražėti. Ypatingai šilinių dzūkų kraštas, - prisimenu, kartą pasakė ir papriekaištavo, kad mes su Vidiniu ir Vaidinimu net laukti nemokame.
     - Kūdikiui net vardas neparinktas. Argi šitaip laukiama?
     Nebuvo smagu išgirsti Šventosios priekaištą, tačiau ji buvo teisi. Paprastai naujagimis ateina į žmonių pasaulį, surasdamas jam parinktą vardą. Nesvarbu, kad jis dar nepašventintas, nepraėjęs per bažnyčias, bet dar būnat kūdikiui motinos įsčiose, jis jau pašaukiamas parinktu vardu.
     - Girdėjot, kaip drožė? - paklausė Vidinis. – Nemokame net laukti.
     - Nekurti.
     - Galėjo anksčiau pasakyti, - burbtelėjo Vaidinimas.
     - Gėdykis! – sudraudžiau.
     - Tą ir darau. Esu lietuvis. Visi kalti, tik aš - ne.
     Tačiau šį kartą atsitiko taip, kad lyg susitarę prisėdome priešpriešiais išrinkti laukiamam naujagimiui vardą. Valanda. Kita. Vardų daug, tačiau anasis, kuris mums atrodytų priimtinas, ogi niekaip neužkimba.
     - Tfu! Priekaištaujame, kad Šventoji negeba pagimdyti, o mes net vardo naujagimiui nesurandame. Žinotų ji kaip čia derimės, iš tuščio į kiaurą pilstydami, kažin kaip jai atrodytume? Gal sumanytų visai negimdyti. Tfu! Negerbiu pats savęs. Bet judviejų taip pat, - pradėjo pykti Vaidinimas.
     - O jeigu taip? - nesiblaškydamas pakrutėjo Vidinis, - O jeigu jo vardas Tada, kai BUVAU?
     Nepasitenkinimo savimi klegesys nutilo. Instinktyviai pajutome, kad Vidiniui pagaliau pasisekė prasmingai prisiliesti prie laukiamo naujagimio vardo. O kad vardas nepanašus į esamus ir net sutvertas neįprastai, tai argi bėda? Kiek galima rūgauti senais laikais, nieko naujesnio neinešant į lietuvišką vardyną?
     - Jau pamaniau, kad neįveiksim. Bet, ačiū die, dabar matau šviesą tunelio gale, - apsidžiaugiau.
     - Kodėl tunelio gale? Tai iš tikrųjų vardas, kokio mums reikia. Tunelis sėkmingai pravažiuotas. Neškim vardą Šventajai. Te greičiau gimdo.
     - Jai nepatiks. Tikrai žinau, kad Šventajai nepatiks, - pats sau pasipriešino Vidinis. - Nedaug, bet kažko trūksta ar kažko perdaug. Reikia pašlifuoti, paobliuoti.
     - Kodėl taip manai, kad jai nepatiks?
     - Žinau ją. Sakys, kad naujagimis ne vieno darbas. O vardas neturėtų meluoti.
     - Na taip, ne vieno darbas, - priėmė Vidinio argumentą Vaidinimas, tačiau nepaisant to, visi trys jautėme, kad svarbiausias darbas vardo paieškose padarytas. O po sekundėlės, kitos visi trys beveik raidė raidėn išrėkėm vardo daugyskaitą :Tada, kai BUVOME!...
     Sunaudoto laiko nebuvo gaila, nes mūsų pasiūlytam vardui Šventoji nesipriešino.
     - Patinka, - pasakė išgirdusi. - Manau, kad žinant vardą tikrai gimdyti bus lengviau, bet, - pakėlė balsą ir apžvelgdama prie jos sustojusią trijulę, - bet, ponai, supraskite, kad knygos gimdymas yra sunkus ir ilgas darbas. Nėštumas užtrunka ir metus, ir kitus. Brinksti, putiesi, nori, kad greičiau paimtumei į rankas, bet, deja, deja. - pasakė ir jau džiugiai, pagirdama: - O vis dėlto jūs šaunuoliai!
     Tie laikai, kuomet Šventąją į rankas paėmėme kaip knygą – segtuvą, jau atrodė tolimi, labiau prisišlieję prie pirmykščio žmogaus poreikių, kuomet jis dar su ugnimi iš titnago. Įpratome su Šventąja elgtis kaip pagarbos verta protinga būtybe, mažai paisydami skirtumų, kurie biologinę būtį skiria nuo kitokios. Gerai suvokėme, kad jos protas imlesnis, praktiškesnis, o gebėjimai atlikti jai būdingus darbus yra labiau pagirtini. Sakytum, be priekaištų arba net dieviški. Dabar Šventoji atvertė rengiamai knygai paruoštą aplanką ir užrašė: Tada, kai BUVOME.    
     - Kuriam jūsų tokia puiki mintis nusišypsojo?- panūdo sužinoti.
     - Kūrybingi juk esame, Šventoji. Kū - ry -bin - gi! Dabar tegu Dzievulis mus visus myli ir augina. Tegu!
     - Taip. Tegu, - pritarė Šventoji, - bet ir jūs, vyručiai, man padėkite. Manau, kad taip ir bus. Jaučiant tikrai vyrišką paramą galėtų ir dvyniai gimti. Kodėl gi ne, a?
     - Šiandien vienuoliktoji, taip? Vieną dėkim prie vieno ir bus du, - sumanė paburti Vaidinimas.
     - O aš pradedu rašyti dienoraštį. Juk kūrybingas, - pasigyriau.
   (Iš "Tada, kai BUVOME")