Pašiurpę sniego kailiniai ant medžių  
Tolygiai dengia braškančias šakas,
O ledas tęsiasi kiek akys regi,
Ir stingstančiam ore tyla paskęs.

Ant kelio pėdsakai laukinio gyvio,
Kurs sėlina kartu su naktimi,
Kai virš galvų šešėliai varnų klykia,
Atgimstančiom legendomis tiki.

Tankiam miške medžiotojas paklydęs
Suklūsta šalto prakaito dėmėm,
Ir nežinia, ar bus ugnis tas skydas
Nuo atšiaurios gamtos nasrų grėsmės.