Kas pažinojo šį žmogų, smulkaus sudėjimo, dėvintį elegantiškus juodus rūbus, juodą beretę, (menininkui būdingą išorės detalę), skvarbaus žvilgsnio ir tamsiais ūseliais, suteikiančiais blyškiam veidui mąslaus liūdnumo. Tai dailininkas, tapytojas, scenografas maestro Liudas Truikys, gerai pažįstamas ne tik meno pasaulio atstovams, bet ir miesto gyventojams. Kauno Laisvės alėjos praeiviai dažnai atsisukę palydėdavo akimis neeiline išvaizda išsiskiriančią porą. Tai Maestro praeidavo su savo gyvenimo drauge, operos dainininke Marijona Rakauskaite, moterim, kurią mylėjo ir gerbė, visą savo gyvenimą.                                                                                          

Rašytojas, eseistas,menotyrininkas Tomas Sakalauskas, išleidęs ne vieną biografinę knygą apie iškilius Lietuvos žmones, ėmėsi užduoties praskleisti šio nepakartojamo menininko gyvenimo ir kūrybos puslapius. Knyga „Liudas Truikys“ įveda skaitytoją į prieškario, pokario ir tarybinių metų Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Liudo Truikio neeilinę asmenybę liudijo ir jo bendraamžiai, žmonės, su kuriais teko susieiti gyvenimo kelyje. Tai spalvinga ryškių asmenybių gama, palikusių Lietuvos kultūriniame gyvenime neišdildomus pėdsakus. Tarp jų dailininkas, scenografas Mstislavas Dobužinskis, poetas Faustas Kirša, režisierius Juozas Miltinis, scenografė Dalia Mataitienė, muzikologas Edmundas Gedgaudas ir kt. 

Knyga – monografija išsamiai nagrinėja žymiausio Lietuvos scenografo gyvenimą ir kūrybinę veiklą, parodo įvairias to laikmečio geras ir nepalankias situacijas. Menininko gimtinė Žemaitija, jos gražus gamtovaizdis suformavo jautrią, harmoningą, muzikalią asmenybę, tvirtu charakteriu, nepalaužiama valia ir tyra siela. Be šių savybių būtų sunku iškęsti visas amžiaus negandas. Puikiai perteiktas jautraus žmogaus nepriklausomas ir vientisas gyvenimo ir kūrybos būvis. Jo kūrybinės paieškos, karšta neblėstanti kūrybinė kibirkštis, originalūs sprendimai uždegdavo ir jo mokinius Kauno Dailės institute vakariniame skyriuje, kur ilgą laiką dailininkas dirbo pedagoginį darbą. Jaunystėj pasižymėjo kaip akvarelistas, vėliau savo gyvenimą susiejo su teatro scena. Sukurtos scenografijos išsiskiria originalumu, muzikalumu, aukštu meistriškumu. Dailininką vadina scenos alchemiku. Jo kūrybos tikslas tai menų sintezė – muzikos susiliejimas su formų plastika, „vizualios akustikos“ išraiška architektūros formų ornamentika.“Otello“ operos scenografijoj figūros tarsi sustingę arabų rašmenys. Menininkas sukūrė įsimintinus scenos šedevrus: G.Verdi operose „Aida“, „Don Carlos“, Traviata. Būna, kad scenografija pranoksta silpną režisūrą. Matyti, kaip kenčia menininkas dėl kitų pavydo, intrigų – uždraudžiama „Otello“ scenografija. Jis nenuleidžia rankų, bet tęsia darbą toliau. Aštuoniasdešimtmetis dailininkas dirba šaltose muzikinio teatro patalpose. Palūžta sveikata. Miršta 1987 metų gegužės 28 dieną, įkopęs į aštuoniasdešimt trečius.                                                                                                                                

T.Sakalausko monografija perteikia menininko gyvenimo ir kūrybos dramatiškumą neramaus laikmečio kryžkelėse. Knygoje skamba tokie žodžiai:    
„Čiurlionis buvo muzikas profesionalas, jis ėjo nuo muzikos prie vaizdo, o Truikys, būdamas profesionalus dailininkas, ėjo nuo vaizdo prie muzikos. L. Truikio kūryboje apstu nepraeinamumo, begalybės įvaizdžių. Kai kur jie primena M.K.Čiurlionio metaforas. Lyg nušlifuotas kristalas Liudo Truikio kūryba fokusuoja lietuvių ir pasaulinės kultūros sluoksnius. Juo toliau, tuo dažniau dailininko vardą gretinsim su M.K. Čiurlioniu ar M. Dobužinskiu, nes juos artina ne tik talento dydis, bet ir konceptuali meninio stiliaus, kaip būties universalumo, samprata.“ Rašytojas pabrėžė menininko asmenybės dvasinį aristokratizmą, širdies dosnumą, atvirumą. Perskaičius monografiją, jauti, palikta vietos pamąstymui, ar visi iškentėti atradimai  nėra egzistencinio  praradimo siluetai... Tik Amžinybė praskleis mums šią uždangą.