Nebegrįšim laukų takeliu,
Nerymosim ties sodo klevais.
Tu viliosi gal širdis kitų
Savo meilės tuščiais pažadais.

Bet į tolumą metai nueis, –
Širdyje nebejausim skriaudos.
Aš atleisiu, tik jie ar atleis,
Ar žalieji klevai dovanos?

Ir praeinant pro juos takeliu,
Jie kuždės tau į širdį dažnai,
Atvirai, be žodelių švelnių:
– Melavai, melavai, melavai...

Tu nedrąsiai pažvelgsi į juos,
Dar kaip niekad, kaip niekad liūdnai.
O jie tyliai šakelėm linguos:
– Suklydai, suklydai, suklydai...

Bus ruduo. Sidabrinė šalna.
Pasipuoš aukso rūbais klevai.
Gal norėsi sugrįžt, bet tada oš klevai:
– Per vėlai, per vėlai, per vėlai...