Man šachmatų lenta tai
Baltas baltas knygos lapas,
Išmargintas juodom raidėm —
Nušvintančiom savom mintim...

Ji juk prabyla kiekvienam —
Vieniems jausmais ar išmintim,
Ši dieviška gyvenimo mozaika,
Prakalbanti tikėjimu ir patirtim...

Gyvenime tarp žmogiškų būtybių,
Gyvenime – spalvotų, nuostabių...
Tik mintyse mes jas susikirtome —
Pagal įtaką – nespalvotas ir savas...

Prisiminimai – šachmatų (sutiktos, žmogiškos) figūros,
Minty suskirstytos į baltas ir juodas.
Pasirinkimas ne visada priklauso –
Kartais renkiesi tu, o kartais už tave...

Spalva savaime irgi nieko nelemia...
Tai nėr nei grožis, nei esmė, (gal mada).
Ji šachmatuose atsiskleidžia ėjimu lauke,
O čia, kai judama laike per ribą sąmonėje...

Akys bėga parašyta, ir gal užmiršta –
Minčių ir žodžių eilute, gal puslapiu.
Išmok skaityt, kas juodu parašyta,
Ir ką norėta pasakyti tarp raidžių...

Juk visas grožis slepias ties riba...
Tarp to, kas balta, ir to, kas juoda...
Išmok pajusti savo prasmę kitame,
Kai peržengi tą ribą tarp savęs...