Kai lauki taip ilgai, kad nebelauki nieko,
pranyksta viso to prasmė galiausiai,
o laikas-ištampyti siūlai,
juose viltis trapi įausta,
kaip vilkstinė žalsvų kupranugarių
pro adatos skylutę traukia,
jūreiviškais mazgais suverta,
iš vieno piršto ji išlaužta,
savam delne laikyta ir pasverta,
pavirtus topolių žiedais kvapiais,
kurių pūkai ore be vėjo sklando.
Padėkim vėją sulaikyt,
kad nenupūstų jų nuo delno.