Kai jaunas aš buvau...
..................................................
Tik nesijuokit, tikrai aš toks buvau,
Plaukus vešlius į viršų šukavau,
Pasaulis degė, nerimu virpėjo,
Padūkėlės lakštingalos čiulbėjo,
Alyvų kekės žemėn sviro,
Kažkas iš jų širdin įbiro.
Rašyt eilėraščius bandžiau
Tada, kai jaunas aš buvau.

Tiktai rašyt, atrodė, nuobodu,
Norėjos lėkti, skristi tuo keliu,
Kuris net ir nakčia per mišką gūdų
Nuvesdavo, kur būt norėjosi prigludus
Iki pačios aušros, saulėto ryto,
Vėliau ir dar, ir dar, ir iki kito.
Matyt norėjosi vieninteles akis.
Na kas tada eilėraščius rašys?
Esi juk jaunas.

Sakiau vėliau, gerokai tik vėliau,
Kai būsiu rimtas ir patyręs jau,
Tada apie visas liepsnojančias aistras
Kursiu ilgiausias poemas,
Kad jos skambėtų, ūžtų, gaustų
Apie gražiausią žemėj jausmą,
Apie pažintą pirmą meilę,
Apie mergaitę švelnią, dailią,
Jos auksu blizgančias kasas,
Jai mano pasakas sektas.

.................................................

Naivus, tikrai naivus buvau!
Patyręs vyras negyvena sau,
Šeima, darbai, karjera, baras,
Politika ir straipsnis geras
Visuomenei kur kas svarbiau,
Nė tai, ką kažkada jaučiau
Paikoj jaunystėj, pienių pievoj,
Arba prie beržo prisišliejus.
O kaip eilėraščiai?
Tikrai ne metas,
Istorinis momentas toliuos matės.

Dešimtmečiai, dešimtmečiai greiti,
Turėjai juos, žiūrėk, jau neturi,
Darbai, diplomai, siekiai – už pečių,
Galvoje dūzgia tūkstančiai minčių,
Dienoj, nakty – veidai, veidai,
Kuriuos tu kažkada matei,
Labai garbingi, brangūs, svarbūs,
Kuriuos minės gal kelios kartos,
Verti eilėraščių rimtų,
Be sentimentų, be jausmų.

Kur gi eilėraščiai karšti,
Didžiosios meilės, kur verti?
Kur josios liepsnos, aistros, kančios,
Kurių, tarsi nuodų piktų pabandžius,
Numirt tiktai linkėtum sau?
Nebežinau ar ragavau – neragavau,
Tik vėjui švilpiančiam šaukiau –
Vėjūkšti, pūski dar stipriau,
Tu silpnas vaikis prieš mane,
Žinau, kas meilės taurėje.

.........................................

Jaunystė buvo, ji toli,
Jos spinduliai vis dar šilti
Sugrįžta kartais į sapnus,
Į pokalbius senus, šviesius,
Kai puslapius senų dienų
Verti su jauduliu švelniu,
Šypsaisi ir džiaugies, kad visko buvo,
Kad tavo laivas nepražuvo
Tada paikystė bangose,
Kai protas vaikščiojo krante.

O meilės daug,
Gyvam jos dugno nesulaukt,
Lyg oro gurkšnį ją geriu
Su rudeniu - pavasariu.
Gal dar daugiau negu tada,
Kai buvo ji vienai skirta.
Tikrai dabar esi ramus,
Nes meilė Jai, kol gyvas bus.
O kur vaikai, žentai, dar marčios ir vaikaičiai!
Jų akys meile dega skaisčiai.

Mano laukai, namai, Tėvynė
Šaknim įaugo, susipynė,
Kad jau ir pats nebežinai,
Tiktai eilėraščius rašai.
Renki žodžius tarsi žiedus,
Nuo ryto saulės skambančius,
Skaidrias žalių lankų rasas,
Žiemos nakties žvaigždes šaltas,
Bažnyčios bokštus danguje -
Viskas nuskęsta meilėje.

Gal ir gerai, kad nors dabar
Galiu eiliuotą žodį tart,
Galiu jaunystės skolą prisiminti,
Jai vyšnios žiedą sugrąžinti,
Kurį padūkėlis tada nuskynė vėjas
Ir tau į plaukus įmetė, įvėlė,
Kad jis lig šiol lydėjo, švietė
Ir ten, prie Nemuno, sugrįžti kvietė
Ieškoti pėdų paliktų,
Seniai užžėlusių takų.

Dabar galiu ramiai rašyti
Lyg atminimų upėse braidyti....