Aš apgirtęs nuo tavo akių
Ir nuo žodžių tavo apgirtęs.
Po velnių! Ką dabar aš veikiu?
Nežinau... Man pasaulis apvirtęs:

Stogas žemėj, aukštai pamatai,
Upės teka į priešingą pusę...
Bet tave aš matau taip retai –
Vos pamoji – atbėgu uždusęs...

Ar jauti, kaip švelnumo ilgiuos?
Ar žinai, ką dabar tu man reiški?
Man esi tu aguona rugiuos,
O aš stulpas pustuštėj aikštėj.

Tu kalbi ir tavim aš tikiu –
Net jei žodis primena kirtį.
Aš apgirtęs nuo tavo akių...
Ar nuo vizijos savo apgirtęs?