Kokia tyla... Girdi kaip leidžias lapas?
Klausyk, klausyk! – Stuksena lyg genys
Širdis. Kiekvienas sidabruotas lašas
Riedės arčiau, nuplaudamas mintis...

Rudenis ilgesys – ramybės laikas –
Susikaupimas dvasioj ir gamtoj.
O tu gėriesi, tarsi mažas vaikas
Kaip greitai raibsta medžiai... Tuoj

Tylos klausysim, o nutolęs aidas
Pranyks po kojom suverstoj šūsny.
Tik pažiūrėk! – Primerkęs akį šaipos
Ištysęs tarsi sliekas spindulys.

Užgauna vėjas šaką – smuiko stygą
Ir lekia tolin aido paklausyt.
O skruostą jau šaltukas gnyba,
Ir kraipo kurčią ausį lapkritys.