Neringa Jagelavičiūtė \"Aš ir mano katė\"
Leidykla: Mijalba, 2009

Pirmoji Neringos Jagelavičiūtės knygelė „Aš ir mano katė“ – tai sielos pokalbis su protu. Autorė pasakų simbolių kalba kviečia dar kartą patyrinėti jau vaikystėje pažintą saulę, sniegą, lietų ir kitus dalykus. Tik suaugusiojo akimis ir vaikišku smalsumu. Už vaiko simbolio slypi kita reikšmė – mūsų tyra siela, trokštanti nevaržomai svajoti, tikėti gėriu, pažinti ir džiaugtis pažinimo palaima.
Anotacijoje knyga pristatoma kaip kelionė į savo vidų: „Čia aprašomi įvykiai neturi nieko bendro nei su praeitimi, nei su ateitimi. Jie vyksta čia ir dabar. Žmoguje. Tai simbolių kalba, prieinama pasąmonei. Tai kalba, kurios klausosi širdis. Širdžiai reikia kūrybos. Didžiausia kūryba – meilė. Myli save, savo artimą ir pasaulį – kuri stebuklą. Tampi Žmogumi.“
Knygelę sudaro trumpos pasakos, tarp kurių įterpiami pamąstymai apie ėjimą Keliu. Sunku nurodyti kūrinio žanrą. Kai kurie pamąstymai užrašyti eiliuota forma, kiti – tiesiog alegorijos. Į tolimą praeitį grįžtama prisimenant mūsų tautos senąjį tikėjimą („Pasaka apie liepsnojantį Žaltį“). Nepaisant originalios knygos struktūros, tekstuose pasitaiko banalių frazių („Mano kelias rožėmis klotas“, „Kai žvaigždės krito“, „Visa aplinkui auksu nušvito“), mėginimų pafilosofuoti apie tai, ką esame tūkstantį kartų girdėję: „Ar jau sakiau, kad viskas priklauso tik nuo požiūrio?“ Šiuo atveju gelbsti kitas sakinys, kuriame sužaidžiama panašią reikšmę turinčiais žodžiais: „Žiūri priešais – tau kažkas priešas“. Apskritai Neringa knygoje žaidžia žodžių formų interpretacijomis. Pavyzdžiui, atkreipiamas dėmesys į žodžio pasaka prasmę: „Pa-Sakos. PaSako“. Žodis tikėjimas išskaidomas į dvi naujas prasmes: „Tikėjimas. Tik-ėjimas“. Dekonstruodama žodžius, autorė ieško jų pirminės prasmės.
Knygelėje skaitytojas kviečiamas kartu pakeliauti po kūrinyje vaizduojamą erdvę. Prisiminiau prancūzų poeto Charl\'io Baudelaire\'o eilėraštį „Atitikmenys“, kuriame žmogus per pasaulį eina tarsi per simbolių mišką. „Aš ir mano katė“ taip pat kviečia į simbolių mišką, kur kiekvienas pats randa sau prasmę. Knyga skatina savęs kaip visumos suvokimą: „Vien žinoti nepakanka. Nes tu gali žiūrėti, kaip teka saulė. Bet tas žiūrėjimas, jeigu nepamilsi saulės ir dangaus, ir liks tik žiūrėjimu. Bet jeigu tavo širdis teka kartu su saule, saulė ir dangus yra tu, o tu esi jie.“. Autorė kviečia atsiverti mus supančiai aplinkai. Mes galime tik iš šalies stebėti lietų, bet galime ir patys pavirst lietumi. Juk kiekvienas savyje nešiojamės Visatos dalelę.

Alegorinis pasakojimas padeda išgirsti nepaprastą Meilės kalbą, pajusti, kokia galinga mus supanti dieviška Meilė, jei tik išlaisviname mumyse esantį vaiką – tyrą esatį: „Žaisti smagu, neprarask šio džiaugsmo skonio. Žaisk. Nesuauk. Kas rytą žadink savo vidinį vaiką. Nes vaikų yra dangaus karalystė“. Autorė nevaržomai kalbasi su Vėju, Mėnuliu, Medžiu, taip pabrėždama, kad kiekvienas esame Visatos dalis, kiekviename iš mūsų liepsnoja dalelė Dievo, jungiančio mus tyra Meile.