Vėjas
Nori? Pasakysiu paslaptį...
Anąkart sutikau vėją,
jis slystelėjo mano plaukais,
gaiviai padvelkė į akis,
praūžė per kūną
ir pirštų galiukais išnyko...
Ilgiuosi jo...
---------------------------------
Aš vis lėkiau, skubėjau
ir sustojau
pakalbėt su vėju...
- Kaip tu?
- Na taip... man nėr ribų,
man nėr krantų,
tarp žemės ir dangaus
nesutikau su vėju
kalbančio žmogaus.
O tu?
- Kaip voverė, ratu... ratu...
kasdien keliuos ir vėl klumpu,
koktu...
Pakvieski nors trumpam kartu,
nors ir žinau, kad visada
pašėlęs vėjas jau yra bėda.
Mintis į debesį,
jausmus į paukščio čiulbesį sudėjau
ir nuskubėjau
paskui atskalūną vėją,
skriejau
nežemišku greičiu
tarp debesų lyčių
atskleist beribių vėjo paslapčių...
-------------------------------------
Dabar jaučiu – dienų be vėjo NEKENČIU...