Pakalbėkim, šakotoji rudenio drauge,
Turim laiko abu po praėjusių metų, darbų.
Sūnaitėlių daugiau nesūpuoji, nesaugai,
O ir aš vis dažniau mintimis apie juos gyvenu.

Mes vienodi. Net keista. Tikrai mes vienodi –
Ta pati balta samanėlė smilkiniuos ir ant tavo šakų,
Vienodai užgauna svaigus mus pavasario grožis,
Dabar gi – vienodai sužvarbę, gruoblėti abu.

Šėlstantis laikas tai talžė, tai glostė kartu
Čia lietum, čia gražiausiais žemėj žiedais.
Pakerėtas žiūrėjau, kai puošeisi jais tu,
Kol vėliau, vasarop, paraudai obuoliais.

Pakalbėkim, mano sodo pilka obelėle,
Ne, ne žodžiais – kalbėkim širdim.
Nors ir tyli, nešvilpauja vėjas pašėlęs,
Aš girdžiu – tu kalbi su manim.

Pasakyk, ar dar vieną žydėjimą tavo sutiksiu,
Palydėsiu į sapną stebuklingos birželio nakties?
Taip norėčiau žadėt ir prisiekt – nepaliksiu.
........................................................................
Kas bebūtų, žinosiu – manęs vis ilgies.