Kaitino vidudienio saulė – ryški ir negailestinga. Lengvas vėjelis kedeno plaukus, glostė veidą ir bent truputėlį gelbėjo nuo kaitros. Tvyrojo keista, įkaitusi tyla. Kapinės ilsėjosi, tarytum amžinu miegu miegotų ne vien tie, kurie čia atkeliavo ieškodami paskutinės prieglobsčio šioje žemėje vietos, bet ir visa kas egzistuoja aplinkui gyva: krūmokšniais apžėlusi kapinių tvora, palinkę berželiai, antkapius puošiančios gėlės, kelis neseniai supiltus žemės kauburius glaudžiai apgulę vainikai... Tik už kapinių tvoros, ant lauko, neleisdami visam pasauliui išnykti tyloje, choru dainavo paukšteliai. Paneigę mirtį, jie linksmai čirškavo, čiulbėjo, švilpavo... Ir tai grąžino iš mistikos į realybę, priminė, kad gyvenimas po truputėlį vis tik juda į priekį, kad negalima pasiduoti mirusiųjų jausmams ir jų nuotaikoms, nes gyvieji ir mirusieji perdaug nutolę vieni nuo kitų, o jų gyvenimai perdaug skirtingi. Mirusieji paskendę savajame, šventame ir sustingusiame amžinybės pasaulyje, o žemėje vyksta kitas gyvenimas – trapus ir trumpas, reikalaujantis daug jėgų, – tačiau jis duotas ir jį reikia nugyventi taip, kad perėjus į kitą gyvenimą netektų gailėtis. Žmogus privalo laiku ateiti, laiku būti ir laiku išeiti. Laiku, tik deja, to laiko neduota pasirinkti – niekam.
Astas stovėjo mirties karalystėje. Jis niekuomet nekreipdavo dėmesio į kapines. Jos nekeldavo Astui jokių emocijų: nei baimės, nei liūdesio, nei pamaldumo. Tačiau dabar jis negalėjo atsikratyti tų svetimų, nepažystamų ir niekada nepatirtų jausmų. Astui pasirodė, kad su juo kalbasi mirusiųjų vėlės. Jo ausis pasiekė keistas, tolimas, vos girdimas šnabždesys:
– Atėjai į mūsų valdas? Kodėl? Ar turi teisę įžengti mūsų karalystėn? Tu, kurs tiek žmonių prievarta pasiuntei į amžinąjį pasaulį... Tad ar turi teisę?.. Tačiau žinok, mums čia gera, o tu vark, kamuokis, nešk kryžių, kol neteksi vilties ir taip pat ateisi pas mus – tol, kol pasikarsi ant sausos šakos... Tik žinok – tokiems čia vietos nėra! Net kūno nepriims šventa že-mė... O siela degs pragare. Degs, degs, degs... – Balsai silpo, tolo, nyko.
Asto kaktą išpylė šaltas prakaitas, o nugara nusirito drebulys.
„Po velnių, – nusipurtęs, mintyse nusikeikė jis ir rūsčiai suraukė antakius. – Arba aš jau seniai išsikrausčiau iš proto, arba dabar išdurnėsiu. Eikit velniop, pakvaišę dvasios. Lindėkit ten, po žeme, ir nedrumskit man ramybės.“
Astas apsidairė aplinkui ir tik dabar pastebėjo netoliese stovinčią seserį. Prisiminęs, kad tebelaiko rankoje gėlių puokštę, pasilenkė ir padėjo ją prie nediduko, juodo paminklo. Ant kapo žydėjo smulkios, mėlynžiedės gėlės. Žieduose dūzgė bitės. Jos triūsė, dirbo sunkų, kasdienį darbą, rinko medų ir joms buvo visiškai tas pats, kad čia kapinės, o ne jaunos mergelės rūtų darželis. Astas pajuto, kaip kvepia medumi.
„Kokie laimingi padarėliai, – pagalvojo jis neatitraukdamas žvilgsnio nuo bitės, kuri ropojo ką tik jo padėta puokšte. – Maži, kvaili ir... Kodėl jie laimingi?“
Astas stovėjo priešais paminklą, gražiai sutvarkytą kapą, ir pats nežinodamas mintyse ar pašnibždom, pratarė:
– Atleisk, tėve, kad taip ir likau palaidūnu. Atleisk, kad nebuvau šalia, kada iškeliavai paskutinėn kelionėn. Atleisk, kad nemylėjau tavęs. Atleisk... Žinau, aš kaltas prieš tave, tėve, ir liksiu kaltu per amžius. Neatleistos kaltės tampa prakeikimu, o prakeiktieji nesidžiaugia margaspalviais Rojaus sodų žiedais. Atleisk...
Astas neverkė. Jis nemokėjo verkti. Tik jo veidas patamsėjo, apniūko, lyg jį būtų uždengęs tamsus audros debesys. Verkė siela. Staiga Astas pasisuko į Angelę ir pratarė visai svetimu, nesavu balsu, nuo kurio net pats krūptelėjo:
– Tu pasimelsk. Už mane irgi... Jei, žinoma, manai, kad Dievas yra... Gal jam bus lengviau. – Jis nebyliai mostelėjo ranka į kapą. – Gal... Gal jis atleis nors dalį mano kaltės... Gal...
Sūnus dar kartą nužvelgė tėvo kapą, pasilenkė, rūpestingai pataisė į šoną nuslydusią gėlę, staiga atsitiesė, apsisuko ir neprataręs daugiau nė žodžio, nuėjo siauru takeliu, vingiuodamas tarp daugybės paminklų ir antkapių, kapinių vartų link – vienas, paniuręs, atskilęs ne vien nuo šeimos, bet ir nuo tikrojo pasaulio. Dabar Astas visiškai nebepanėšėjo į žmogų, kuris matė galybes mirčių, žmogų – ėjusį koja kojon su mirtimi, galų gale žmogų, kuris seniai nugalėjo mirtį, pavergė ją ir išdidžiai žengė niekieno nenugalimas. Bent jau kol kas, laikinai, jis tapo paprastu mirtinguoju, kuris neteko savo tėvo – grįžo iš tolimos kelionės ir suprato, kad tėvo nebėra ir jau niekada nebepamatys jo, nebeišgirs jo balso, nebeapkabins ir nebepaspaus sugrubusios nuo darbų jo rankos. Mirtis. Ji nesirenka sau aukos ir nebūna sukalbama. Ji sutrypia kiekvieną kas papuola po sunkia jos letena. Telieka kūnas – žemės žiupsnelis, o siela išlekia – kažkur, tenai, iš kur negrįžtama, nes tik ten ji sugeba tapti laiminga ir amžina.
Angelė pasivijo brolį jau prie pat kapinių vartelių. Ji palietė Asto ranką ir uždususi pa-klausė:
– Tau sunku? – Ir pati atsakė: – Žinau – sunku...
– Ne. Jau viskas gerai. – Sesers žodžiai Astą grąžino iš mirusiųjų pasaulio ir jis paneigė sesers klausimą. – Keista. Aš niekada jo nemylėjau... Ir jis manęs – ne... Nors, galbūt aš klystu. Galbūt jis mus visus mylėjo, tik kitaip, savaip, nesuprantamai. Kaip ten bebūtų, man gaila, kad nebėra tėvo. Niekada negalvojau, kad grįžęs jo neberasiu. Žinau, jūs jau susitaikėt su tuo, kad jis mirė, o aš tik dabar jį laidoju. – Astas užsirūkė ir alkūnėmis užsigulė ant kapinių tvorelės. – Labai keistai atrodo kapas, paminklas ir užrašas ant jo: „ANTANAS ŽEMAITIS“. Tarytum kas būtų suklydęs, sumaišęs vardus, pavardes... Pasaulis keistas... Gyvena žmogus, gyvena, o vieną dieną ima ir numiršta, dingsta, tampa niekuo. Jam nieko nebereikia, nieko – nei turtų, nei artimųjų, nei meilės. Jis nebeturi rūpesčių... Žinai, Angele, kartais galvoju, ar apskritai verta gyventi? Kam? Vieną dieną vis tiek dingsi. Tad kam?.. Mirsi ir tave visi pamirš, lygiai taip pat, kaip pamirštamas tapęs nebereikalingu, į šiukšliadėžę išmestas daiktas. Galbūt gaila tai pripažinti, tačiau žmogus yra tik šiukšlė – gyvenimo šiukšlė, kuri vieną dieną paprastų paprasčiausiai, kad supuvusi nedvoktų, užrausiama giliai į žemę. Tad pasakyk, ar yra skirtumas kada: šiandien, ryt, poryt? Ar tuoj pat, užnėrus kilpą ir pasikorus ant sausos šakos? Pasakyk...
– Dieve, Astai, ką tu kalbi... – Angelės balse suskambo siaubas. Ji nesuprato brolio, ji bijojo jo minčių, būgštavo dėl jo poelgių. – Astai, kodėl tu toks?.. Kodėl?..
Prie kapinių vartelių, stovėjimo aikštelėje, jų laukė taksi.
– Į barą, – atsisėdęs į automobilį, grubiai, rūsčiai ištarė Astas. – Gerą barą. Mes privalome išgerti... Privalome prisiminti tėvą.
Angelė bandė prieštarauti, įrodinėjo, kad blogai apsirengusi, nepasiruošusi, bet Astas neklausė jos.
– Mes neilgam, – pratarė jis suraukęs antakius. – Paminėsim už tėvą ir namo...
Baras buvo pustuštis. Šilta vasaros diena visus lankytojus ir pastovius klientus išgynė lauk, į gatves, prie ežero, į gamtą. Grojo tyli muzika. Pasitikusi maloni vėsa ir palubėje besisukantis, vėją keliantis ventiliatorius, gaivino nuo įkaitusio, tvankaus oro ir skatino pasilikti.
Brolis ir sesuo sėdėjo prie staliuko nuošaliame baro kampe ir gėrė už savo tėvo atminimą, tėvo, kurį vargu ar mylėjo, bet kurio jau nebeturėjo.
– Astai, tau nesaugu atvirai rodytis žmonėse, – po užsitęsusios tylos, pagaliau prakalbo Angelė.
Astas kilstelėjo galvą, pažvelgė į seserį, tarytum ieškodamas iš kur gali ateiti pranašaujamas pavojus – apsidairė aplinkui, ir neradęs nieko įtartino, o gal neatkreipęs dėmesio į sesers žodžius, nesuteikęs jiems jokios reikšmės, prabilo visai apie kitką:
– Anksčiau, kiek pamenu, čia baro nebuvo. – Bereikšmiai žodžiai skambėjo nerūpestingai ir visai neatspindėjo to sesers rūpesčio, kurį ji ką tik išreiškė.
– Neseniai atidarė... Paskutiniuoju metu labai daug kas pakito. Žmonės stengiasi kaip nors pragyventi. Kabinasi už bet kokio verslo. Toli gražu, ne visiems tai pavyksta. Sunkūs atėjo laikai, labai sunkūs.
– Tu nieko nepasakojai apie Daivą... – Astas vėl įsmeigė savo veriantį žvilgsnį į seserį. Atrodo, kad šis klausimas buvo seniai subrendęs ir jau kurį laiką sukosi jo galvoje.
– Nemaniau, kad ji dar tave domina. Buvau tikra, kad pamiršai ją. – Šiuos žodžius Angelė pasakė ne šiaip sau. Jie suskambo kaip priekaištas dėl brolio praeities.
– Kartais... – Ši frazė nereiškė nei „Taip“, nei „Ne“. Supratęs atsakymo beprasmiškumą, Astas patikslino: – Kartais ją prisimenu. Ne veltui sakoma: pirmoji meilė niekada neužsimiršta. – Jis karčiai šyptelėjo ir siurbtelėjo gurkšnį brendžio.
– Daiva gyvena ten pat. Vargsta, kaip dauguma. Abu tėvai mirė. Liko namai, ūkis ir vargai. Ji ištekėjo. Jau seniai. Nebepamenu – prieš šešerius, septynerius metus... – Angelė nenuleido nuo brolio žvilgsnio. Ji stengėsi suprasti, kokį įspūdį jam padarė naujiena apie pirmąją jo meilę, tačiau Asto veidas išliko ramus, nepasikeitęs, tiesiog akmeninis. Tarytum būtų nuo kalbėjimo išdžiuvusi burna, Angelė pakėlė brangaus, raudono vyno taurę ir išgėrė ją iki dugno. – Koks keistas gyvenimas, – pastačiusi ant stalo tuščią taurę, ji vėl prašneko. – Rodos gyveni, vargsti, stengiesi ir nieko nematai gero savo gyvenime. Jis praeina kažkur pro šalį, o tu lieki dulkinam kelkraštyje, nes tau skirta skurdi stebėtojo dalia. Stengiesi užsikibti, vejiesi nulekiančią gyvenimo karietą, bet nesuspėji – ji lekia, lekia ir nesustoja, o tu nesugebi jos pasivyti.
– Gal reikia atsisakyti viso ką turi, nes geriau pagalvojus, pasirodo, jog nieko neturi. – Astas vėl bandė į rodinėti savo tiesą, nes kito atsakymo į tuos pačius skundus jis nežinojo. – Gal reikia staiga apsigręžti, atsukti praeičiai nugarą ir pradėti viską iš naujo. Taip, tai nelengva, bet patikėk, tai vienintelė išeitis. Kitaip žmonės apsamanoja, sutrūnija kaip pūzdrai ir virsta dulkėmis arba išgamomis.
– Nežinau kodėl taip yra, Astai. – Angelė tęsė savo mintį. – Per šiuos metus labai daug kas pasikeitė. Pasikeitė net kelios valdžios... O gyvenimas eina tik blogyn. Saujelė išrinktųjų gyvena gerai, o visi kiti vargsta, skursta, nors aria kaip jaučiai – nuo aušros iki sutemos. Viskas lekia į kažkokią prarają. Negalvok, kad tai tik aš skundžiuos – visi žmonės pavargo... Nebesimato ateities, nebesimato jokios prasmės...
– O gal visi taip įprato gyventi? – Astas nutraukė sesers samprotavimus. Staiga jam pasirodė, kad rado tinkamą atsakymą į visus šiuos kvailus skundus. – Gal žmonėms taip patinka: arti ir dejuoti, ieškoti paguodos ir laukti, kad kažkas jų gailėtų? O kur kova už tai, kad gyventum geriau? Kur ji? Kur optimizmas? Kodėl vieni važinėja blizgančiu Mersu, o kiti baigiančiu supūti Zaporu1? Kodėl? Kas jiems trukdo užsidirbti Mersui? Tereikia kažką pakeisti...
– Astai, aš nežinau kaip gyveni tu. Nežinau kuo užsiimi. Tu iki šiol nepapasakojai nei kur buvai dingęs, nei ką visus tuos metus veikei. Tačiau jaučiu, kad esi pakankamai turtingas; tu iš tų, kurie važinėja Mersais. Esi iš tos turtingųjų saujelės, o jie niekada nesupranta tų, kurie jiems valo batus. – Ir pagaliau, nesulaukusi jokių brolio paaiškinimų, neišvydusi jokios jo reakcijos, galbūt padrąsinta išgerto vyno, Angelė uždavė labai konkretų klausimą: – Astai, visus tuos metus tu išlikai tokiu pat, kokiu buvai prieš pradingdamas? – Ji bandė paaiškinti savo klausimą, nes labai norėjo sulaukti atsakymą: – Tu užsidirbai pinigus tokiu pat būdu, kaip anksčiau? – Deja, Angelė puikiai suprato, Asto valia – atsakyti ar ne, įsileisti ją į savo praeitį ar likti joje vienišam.
Astas šyptelėjo. Atsakė jis neiškart, o tik apgalvojęs kiekvieną žodį. Taip ir neatsivėręs, miglotai tepratarė:
– Ne, sesute, ne visai tai apie ką tu galvoji. Ne. Visus tuos metus aš dirbau labai pavojingą darbą, už kurį man gerai mokėjo. Nori smulkmenų? Atleisk, Angele, bet tau jos nereikalingos. Mes buvome skirtingi – tokiais ir likome. Taip ir gyvename skirtinguose pasauliuose, tokiuose tolimuose, kad net nepažystame viens kito. Net dabar, subrendę ir pamiršę vaikystę, mes tapome tik dar svetimesniais. Tu nesuprasi manęs, nors šito man netgi visiškai nereikia. Tu čia, aš ten – kažkur... Nei mūsų mintys, nei keliai, nėjo ir negali eiti lygiagrečiai. Tad ir smulkmenos – jos bevertės mums abiem.
– Tu neliksi su mumis? – Nors negavusi atsakymo, ji išdrįso užduoti sekantį klausimą, kuris ją irgi domino seniai, gal net nuo pirmosios brolio atsiradimo dienos. Domino ir kartu baugino.
– Ne, – šįsyk net nesusimąstęs, sausai atkirto Astas. – Ne. Ir ne vien todėl, kad man negalima likti dėl tau puikiai suprantamų priežasčių. Žinai, čia aš labai greitai sunykčiau. Karvių ir kiaulių šerti nesiruošiu, o tai, ko reikia mano sielai, kūnui, mano sąmonei ir visai mano esybei – čia nėra. Tokie kaip aš nebegali persiorientuoti ir pritapti prie aplinkos, kurioje gyvenate jūs – visuomet vargstantys, visuomet kenčiantys, visuomet ir viskuo nepatenkinti, pasiruošę visiems laižyti užpakalius, bet nieko nenorį keisti. Ši aplinka žudanti. Buvo laikai, Angele, kada mane pažemino, privertė nusilenkti iki pat žemės, tačiau po to mane išmokė nebesilenkti prieš nieką. Aš pasikeičiau, labai pasikeičiau, užsigrūdinau ir tapau galingu, pasirengusiu verčiau mirti, negu kažkam bučiuoti subinę.
Angelė tik mirksėjo akimis. Ji tikėjo broliu, žinojo, jautė, suprato – Astas nemeluoja, neperdeda, nesigiria. Angelė nesuprato kas jis, kuo tapo dabar, bet jautė jo jėgą, jautė galingą aurą, kuri sklandė aplink jos brolį. Astas visada buvo toks, bet dabar atrodė tapęs dar tvirtesniu ir, galbūt, netgi baisesniu. Kartais, sutikus brolio žvilgsnį, Angelės nugara nusirisdavo šiurpas. Tai buvo žiaurus ir nepaprastai keistas žvilgsnis, tarytum į tave pažvelgtų išbadėjęs vilkas. Sesers akyse Astas tapo visagaliu kovinio filmo herojumi, kuris visada visus nugali.
– Važiuojam namo. Mama mūsų jau laukia pietauti. – Staiga atsistojęs, Astas nutraukė savo ir sesers mintis.
– Taip tikrai, – tokių staigių brolio pokyčių išmušta iš vėžių, nerišliai pralemeno Angelė. Ir tik dabar prisiminusi kasdienybę, pridūrė: – Tikrai... Man juk metas... Ūkis. Ir Tomukas...
Astas nebesiklausė sesers. Jis jau žinojo apie ką ji kalbės toliau, todėl išsitraukė iš kišenės mobilųjį telefoną, kurį tik ryte nusipirko ir surinkęs numerį, prie baro iškvietė taksi.
1 Zaporas – Zaporožietis, automobilio markė (liaud.).