vis rašau nutylėdama kas aš
kantriai suspaudus lūpas
virpinu artimus klodus

jie nežino tik kalba ir kalba
ir jų žodžiai ištrūksta lyg sagos
byra rudenio spalvose
kliokia į atvirus delnus

lenkiuosiu Jums kenčiantieji
tvinsta many ramybė