Kelionė

Kiekvieną kartą vis mažiau širdies atrandu savyje-
Išdalinu saulėlydžiams, kalnams,
Pro automobilio langą matomai vaivorykštei,
Paimdama vos pastebimą šypsnį dangaus.

Žinau, sugrįšiu ir rasiu
Tą patį paukštį, mostais matuojantį pakilimo taką.
Tik jis išliks toks pats žmonių minioje:
Ramus, laimingas ir amžinas.

Visai nepanašus į mano meiles,
Audroj paliekančias keliauti.
Keistuolių_rožė