Lyjant
Ir vėl ašaroja langai,
absurdo spektaklis už stiklo,
ant delno paveikslas bespalviam fone
su melsvais siluetais, pastele tapytais.
Susimokę šešėliai vogčiom
tyliai ryja paliegusią šviesą,
kažkur dingsta likučiai erdvės,
dvasia dūsta ir kūną palieka.
Visos gražiosios viltys aukštai
Fudzijamos sniegynuos pradingę,
šventas kalnas, kur vedė keliai,
pasiliko prie upės Žvėryne.
Nebėr laiko, nėra ir erdvės,
įtampa amžina prigimtinė,
su šešėliais kelionė ilga
link Kūrėjo projekto vertybių.
Prašviesėjo dangus, atrodo, nelyja,
taip norėtųs pabėgti nuo visko,
senamiesčio gatvėj, kavinėj už kampo,
suvalgysiu suši, pakaustytą ryžiais.