Broniui R.

Vidur mūrų, gražiai pastatytų,
vaikšto vienišas liūdnas poetas.
Rudenėja jau tolumos nykios
ir sugrįžti atgal jau norėtųs

į dienas, į metus nežabotus,
ten, kur dainos lingavo stalus,
kur uzbonuose skambiai giedojo
kupiškėniškas šelmis – alus...

O čionai, kur kas žingsnį paėjus,
pasitinka kampai keturi,
kur, kas antras kreivai pažiūrėjęs, –
ei, sakyk, ar rūkyt neturi?..