Aš be galo tavęs pasiilgau! Net nežinai, koks esi svarbus, kaip aš visada laukiu tavo skambučio.
Kai išvažiavai, buvo sunku, nes labai prisirišau. Dabar, kai jau tuoj grįši, baigiu priprasti. Manau, aš tau niekada taip nerūpėsiu, kaip tu man, o tu turi kažką ypatingo viduje. Ir aš tai visada vertinsiu! Žinau, kad susitiksime tik kažkada netyčia, bet aš vis tiek laukiu tos dienos, kada vėl išvysiu tavo akis. Beprotiškai! Aš galvosiu, kad turėsiu galimybę tau šnabždėti i ausį kažką nepaprasto...
Kad tik priglustum arčiau manęs, kad tik nors kartą pajausčiau tave, o gal net (jausčiau) tavo lūpas...
Nežinau, ar jausmas tau mane kankina, kad naktimis pabundu, bet jei jau nemiegoti, tai tik kartu su tavimi. Verkti dėl tavęs daugiau nenoriu, kad ir kaip rūpėtum. Mano ašaros tokios sūrios, kad palieka žaizdas. Kai tyli - man sušąla kūnas. Aš noriu, kad tu sušildytum mane, savo jausmais, atnešk juos į šviesą, jei turi, ką parodyti. Tu tikriausiai žinai, kad aš tau atneščiau pilnus delnus šilumos. Pilną sielą ilgesio ir tikėjimo. Šypseną, apkabinimą. Pilną širdį gėrio, troškimų jausmo. Tas klaidžiojimas, nežinant, ar tu nors mane prisimeni, ar prisimeni mano užmerktas akis.. ? Ar pagalvoji, kad mano lūpos negali tarti nei vieno žodžio, nes tu per toli. O mano vidų kažkas drasko, nes rėksmas uždarytas tylėjime. Nes aš bijau pasakyti tau tiesą. Ir, rodos, aplinkui visi šaukia kaip man reikia tavęs, kaip mano širdžiai reikia tavo rankų, tavo buvimo... Bet aš tyliu. Tyliu ir nejudu, nes, rodos, menkiausias judesys gali dar labiau tave atitolinti nuo manęs. Ir tai gali būti nepakeliama. Bet, kai aš išdrįsiu tau pasakyti, kai rėksiu KAIP STIPRIAI AŠ TAVE MYLIU!
Norėčiau, kad nebūtų per vėlu, kad tu nebūtum per toli ir kad mane išgirstum. Jei skaitydamas mano laišką supratai/ pajautei, kad tau reikia, susirask mane.
Prašau, SUSIRASK.