Iš tavo rieškučių
Daug upių išgėriau,
Atrodo, jau laikas dėkoti -
Pro karą praėjęs,
Pro pokarį,
Pro šviesų rytojų žmogaus -
Komunizmą.
Ir štai dabar sotus, oi, sotus
Ir duona,
Ir vandeniu,
Ir atsiminimais.
Ar reikia norėti daugiau?
Bet vėl sudejuoja keliai
Iš tėvynės išėję
Duonelės ieškoti ---
Senas dalgis rūdijęs
Nušoko staiga nuo tvoros -
Broleliai žeme
Nepasidalija.
Vėl duona šventa
Su brolių krauju
Į burną - Lietuvai,
Į burną - ir man.
O sotus jau, sotus
Kad, dzievuli,
Nereikia daugiau
Nei komunizmo,
Nei atsiminimų,
Nei vandenio,
Nei duonos
Su brolių krauju.