Taip viskas ir liks
Aš liesdavau tave. Tavo rankas, plaukus, lūpas... O dabar nebe. Velniai griebtų, surištų ir nuneštų, ir žemyn galva pakabinę dar lazdom iki gaidžiams pragystant vanotų. Protas nugalėjo širdį ir todėl aš tavęs nebeliečiu.
Kur jau nebeliečiu, greičiausiai ir nebeliesiu. Nebejausiu tų šilkinių, šiek tiek banguotų, juodų, tačiau šiltų ir švelnių siūlų (kuriuos žmonės dar linkę vadinti plaukais), nebelaikysiu aksomu dengtų rankų, nebeišvysiu šypsenos, nebeišgirsiu skardaus, tačiau taip raminančio juoko, nebeišvysiu tos staigmenos, kuria dar vakar vakare mane gundei. Nebeliks paslapties, nebeliks nieko. Tuščia, tamsu, juoda.
Žinoma, tai praeis, tai visuomet praeina. Anksčiau ar vėliau, tačiau praeina. Nebeliks vilties, jaudulio, džiaugsmo, nusivylimo, įtarimų, nerimo, nusiraminimų. Ir vėl tylės telefonas, žinoma, jis irgi pripras. Nebeišgirsiu tavo balso, su akcentu, tvirto, bet jis mielas, jis lyg pasaka, atrodo klausytumeis, kiekvieno sakinio, žodžio, kiekvieno atgarsio. Netgi tylinčios tavęs klausyčiausi – tavo kvėpavimo, atodūsių, širdies plakimo.
Pasiilgsiu tavęs, tiesa, sakiau, jog pasiilgau ir vakar, tačiau dabar supratau, jog tiesiog norėjau tave išvyst, apkabint ir nepaleist, o dabar pasiilgsiu.
Liks taip ir neperžiūrėti filmai, nepadovanoti žaislai, neapvaikščioti parkai, nepamatyti spektakliai, nesudainuotos dainos, nesušokti šokiai, nesuskaičiuotos žvaigždės ir neaprodytos mėgstamiausios vietos.
Taip viskas ir liks, pasibaigs, nepamatyta, neišgirsta, nepatirta.