– Gal nori arbatos?
Atsimuša į sienas nebylias.
– Žinai, juk negeriu,
Įpilki vėlei vandens.

Smakru ritasi lašai,
Skystis bėga per puodelio kraštus.
Per tiek laiko nepagailėjai
Tik vieno: stiklinės vandens kupinos.

Persipildžiau, daugiau nebenoriu,
Bet ranka tebelaiko prakeiktą puodelį,
Toliau geriu gurkšniais godžiais,
Kad suprastum –
UŽTROŠKAU.