Ieško šilumos širdis, bet šaltį randa,
Jau nebus paguodos niekada,
Lapai paskutiniai žemėn krenta,
Iš krūtinės veržiasi rauda.

Nerimas, lyg paukštė, blaškosi krūtinėj,
Piktas vėjas drasko svajones,
Žodžių, tyliai ištartų, jau nieks negirdi,
Minioje nepastebi manęs.

Išeinu, nes jau tikrai per daug kentėjau,
Noriu aš išnykti rudenio lietuj,
Ir pamirš mane visi, kuriuos mylėjau,
Kai ištirpsiu aš vidurnakčio danguj...