Šitiek vėjų širdyj!
Šitiek vėjų!
Regis, mišką nuneš nuo šaknų.
O man sako:
- Klausyki širdies,
Meilę teiks
Ir be priešų gyvensi.

Aš lig šiolei, deja,
Nieko naujo kitam nepasakęs -
Guli amžiai, sukritę į žodį,
Iš jų lūpų man gert nebaugu
Ir tikėti -
Jie žino, ką sako.

O dabar gi
Net ausys užgulę
Ir širdis, prisisiautus audrų -
Tyliai sliuogia šešėliai juodi,
Pasiruošę sukaukt žvėrimi.

Jau žinau -
Meilė būna didžiulė,
Bet šį kartą ji man nepadės.
Jei kas mylit,
Palaukit rytojaus -
Gal dar grįšiu
Atgal iš žvėries.