„Vaizdas į jūrą“ – rusų poeto Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio poezijos rinktinė iš knygų „Sustojimas dykumoje“, „Nuostabios epochos pabaiga“, „Kalbos dalis“, „Uranija“, „Peizažas su potvyniu“. Kaip ir nurodo rinktinės pavadinimas, daugelyje eilėraščių dominuoja jūros vaizdai („Didonė ir Enėjas“, „Vaizdas į jūrą“, „Laiškai bičiuliui į Romą“, „Naujasis Žiulis Vernas“, „Švediška muzika“, „Lietuviškas noktiurnas: Tomui Venclovai“ ir kt.).
J. Brodskis savo poezijoje dėsto įvykius. Dauguma kūrinių primena prozos kalbėjimą. Juose pernelyg detaliai dėstomi įvykiai. Eilėraščiai tampa pasakojimu. Eiles galima skaityti kaip prozą. J. Brodskio kūryboje vyrauja daiktavardinė poetika:
Užmigo Donas, ir su juo drauge
užmigo grindys, patalas, graviūros,
kilimai, lubos, atspindys lange,
užuolaida, bufetas, žvakė, mūras.
Užmigo viskas. Buteliai, stiklai,
praustuvas, duona, peilis, porcelianas,
lemputė, spinta, laikrodžiai, stalai,
pakopos, užraktai.
Eilėraštyje „Didžioji elegija Džonui Donui“ (vertė T. Venclova) vienarūšiai daiktavardžiai detaliai apibūdina aprašomą vaizdą. Kalbama apie kūrybingo žmogaus netektį – poeto netektį:
Užmigo Donas, ir su juo drauge
užmigo sintaksė, žodynas, rimai.
nutilo skiemens. Popieriaus lauke
nelaimės, ydos, nuodėmės nurimo.
Vienarūšiai daiktavardžiai sustiprina gūdžios nakties, slepiančios mirties prasmę, vaizdinius.
Nors J. Brodskio eilėraščiai nėra filosofiniai, tačiau juose iškyla Dievo paieškos („Gal tas, kuris apglėbia mus visus,/ palietęs drėgną skruostą, užsimerkia?/ Tu, Viešpatie? Turbūt aš neteisus,/ bet taip aukštai tas didis balsas verkia.“), ryšys su anapusiniu pasauliu („Tai, Donai, aš. Neišsigink manęs./ Aš tavo siela. Vienumoj sutvėrus/ sunkius jausmus, mintis it grandines,/ tavęs šaukiuosi iš padangių sferos.“), įsiterpia būties problematika („kažkieno būtyje/ mes pavirstam šviesa ir šešėliais,/ pasakysiu daugiau –/ tik tada, kai mes viską prarandam, amžinai svetimi mes pavirstam į mirtį ir dangų.“).
Poetas dalį savo kūrybos paskyrė ir Lietuvai. Eilėraštis „Lietuviškas divertismentas“ (vertė G. Patackas) skirtas jo kūrybos vertėjui Tomui Venclovai. Tapomas lietuviško pavasario paveikslas: „Pavasario diena. Debesija/ ir balos, angelų gausybė,/ aptūpusi gausių bažnyčių stogus“. „Lietuviškas noktiurnas: Tomui Venclovai“ (vertė G. Patackas) – kitas lietuvių poetui ir vertėjui skirtas kūrinys.
J. Brodskio poezijoje vyrauja netikėti palyginimai: „Ir kaip berniukas, kurs išskrodęs lėlę,/ pravirksta, vien trūnėsius joj aptikęs,/ taip įvykius, vienus arba kitus/ krūvon suplakę, vertiname tai/ kaip šių įvykių esmę.“ (vertė G. Patackas); „Mėnulis kaip Ekleziastas karo/ aptemusiame lango kvadrate.“ (vertė G. Patackas); „Ir tegu tau kaip avino ragas persuktas protas“ (vertė M. Zingeris); „Tartum mokesčiai kambarį prislegia oras“ (vertė G. Patackas); „nervai susisukę kaip inkaro trosas.“ (vertė G. Patackas). Šokiruoja neįprastos metaforos: „ir klausą slegia vandenų mėsa“ (vertė T. Venclova). Kūrybą pagyvina vartojamos personifikacijos: „kaip balon džiūstančiom žibintas žiūri.“ (vertė G. Patackas); „Prapjautas sūris ašarom puikuojas.“ (vertė G. Patackas). Skaitytojo „laukia“ netikėti minčių šuoliai: „...pamėginki ištart „ateitis“ ir iš rusų kalbos/ bemat sprunka pelės“ (vertė M. Zingeris).
Poeto kūrybai būdingi Antikos („Odisėjas Telemachui“, „Romos elegijos“), Biblijos („1971 metų gruodžio 24“, „Lietuviškas noktiurnas: Tomui Venclovai“) motyvai. Knyga iliustruota paties J. Brodskio piešiniais.