Nukryžiuotas tikėjimas
Mes kvėpavom šalčiu ir drėgme
Bažnyčios pelėsiams ir dulkėms
Į mūsų protų ir širdžių ertmes
Besismelkiant. Kaip kulkos...
Kulka- tikėjimo Šventa Dvasia,
Veidmainiais stovinčiais altoriuj
Medinio dievo namuose-
Sužadino mus lyg gaidys giedorius.
Gaudžiant vargonams išdidžiai,
Žvakių šviesos apakinti
Mes patikėjom tais pačiais,
Kurie kariauti ragino.
Keliais šliaužėm kruvinais
Dėl dievo savo pagaminto
Iš medžio: prikaltais delnais,
Atlaidžiu veidu, nukankintą.
Patikėjom žmogum pilnu pagundų,
Papuoštu paauksuota sutana.
Dabar lyg iš sapnų nubundam:
\"Sutrypėt viltį! Negana?\"