Laukiant Sniego Karalienės
Paprasčiausia smagu delnui drėkstant pajusti, kad sninga,
Bei rasotom snaigutėm alsuoja sujaudintas langas –
Skrieja grožio sakmėj Karalienė nubalintais tiltais:
Ir girdžiu, kaip jos rogės, myluojamos vėtromis, žvanga.
Mes su Kajum paslėpsim sutrikusią rožę po lova,
Užrakinsim duris, prisiminę, kas pasakoj dėjos –
Kad tik jis nepavirstų ledinės širdies Kazanova,
Kad tik aš atpažinčiau namus iš tolybių parėjus.
O gal tyčia išeisim į kiemą : rimti ir užaugę,
Pasakyti, kad rožė dabar tik maža atvirutė –
Bet smagu šiandien snaigę pagaut į įkaitusį delną
Ir staiga patikėti, kad Sniego Valdovė užtruko...