Dangus be pabaigos,
tik pradžią aš nuskyniau,
tenai, Saulėkalnio  aušros tyloj,
kai blėso tamsa bedugnė ir žvaigždynai,
ir pylėsi šviesa be atvangos
iš pakraštėlio menko tolumoj...
Užutėky pakirdo lūgnės -
saulytės mažos ant vandens,
o ajeras pakrantės švyti
gyvybės neužčiuopiamu kvapu,
grakščios smilgos linkteli pavėjui,
viksvų aštruma užgauna
nubudusį aušros vėjūkštį,
atklydusį užutėkio bangelėm,
rasos lašely žybsi ugnys,
ilgi šešėliai slenka padalgiui...
Graži tu, Žeme, puošmena pasaulių,
šaltiniais virpanti, gyva,
apnuoginus prisirpusią krūtinę
ražienų pradalgėm,
o koks saldus duonytės kvapas -
supurto sielą gyvasties trapumas -
gelsvėjanti šviesa,
apgobusi klevų buvimą baltą:
pirmi jie pasitinka saulę
ant kalno -
čia erdvu
be galo sielai mano
ant keteros aštrios,
kur iriasi balti dangaus gėriukai? -
į niekur -
dangus be pabaigos,
o Žemė gili ir paslaptinga
gimdo tai kas tikra -
kaip ir mano kūnas -
baltas gyvybės gurvuolėlis,
tik to tikrumo suvokti niekaip negaliu,
todėl nuščiuvęs
nuostaboj tyliu,
tolimas puošnus...