Medžiai skaudžiai pliki
aukštyn kelia rankas
pasiduodami vėjų malonei,
auksu žvilga gelsvi obuoliai,
palikti ant obels neskinti,
dovana nepažįstamiems paukščiams.
Paragaut jų atskris
be sparnų, kai sutems,
piktos dvasios ir vėlės klajoklės,
mėnesienoje šoks
plaukais palaidais
ir su ūžiančiais vėjais kvatosis.
Debesų pakraščiais pulsuoja naktis,
kuklių žvaigždžių būry,
lyg naktinis žibintas,
kupina paslapties pilnatis,
karavanų vedlys per smėlynus,
mėnulio akis visų protus užlies,
nuskandinti krantus pasikvies vandenynus.
Sidabrinėj šviesoj nebereikia sparnų
lėkt į puotą ant raganos šluotos,
pasikarstyt su vėju stogais
ar su kipšu prie taurės bučiuotis,
o mėnulio veide spindi žemės aistra,
kokios niekas nedrįstų sapnuoti,
mėnesienos dvasia prisisunkus naktis
ritmu Solo Latino alsuoja,
savo sielą norėtųs
dar kartą parduot,
kad iš ryto negrįžtų rytojus.