Po laidotuvių sodyba kaip negyva. Malūne nebesisuka girnos, lentpjūvėje nebečerškia pjūklai... Viskas nutilo, apmirė. Namai irgi be garso. Nuomininkų pusėje, užjausdami šeimininkus, visi tyliai vaikšto, pusgarsiai šnekasi, kai eina pas gyvulius, stengiasi mažiau bilsnoti kibirais. Tylu ir pas Valiūnę. Pas ją nakvoja ir ruošiasi motina. Ji vaikšto ant pirštų galiukų, jei Valiūnė nors trumpam užmiega, ją guodžia, kai pabudusi vėl apsipila ašaromis.  Motina ją kalbina, ramina, stengiasi įtikti, kaip įmanydama švelniai glosto.
- Kaip aš dabar gyvensiu? - verkia jau nebe tiek dėl Jurgio, kiek neduoda ramybės vienas ir tas pats klausimas: „ Kaip gyvensiu viena su vaiku?“
- Nepražūsi, vaikeli, nebesigraužk, - motina sėdasi prie jos ir apkabina, - tiek turto paliko, jums abiems su mergaite užteks visam gyvenimui. Ar tu verksi, ar juoksies - kitaip nebus.
- To turto neatsikąsi, o šiandien gyventi reikia.
- Yra karvė, gražūs paršai auga, bus ką valgyti, nenusimink. Pagyvensi kol kas taip, o paskui matysi, - glosto Valiūnę. - Galėsi ūkį parduot, jeigu atsiras kas perka ir pas mus sugrįžt. Jei ne - galėsi čia gyvent, juk niekas tavęs neišvarys. Pieno, mėsos turėsi, vištos deda, duonos pas nuomininką gausi. Ko dar reikia? Raminkis, žiūrėk sveikatos, Elenutę užauginti reikia.
- Žinau pati, bet nieko negaliu su savimi padaryt. Kai tik prisimenu, kaip jis su tokiu užsidegimu statė namą, koks buvo geras man ir Elenutei, tai taip suspaudžia širdį, kad nežinau, kur dėtis. Taip norėjo to namo, o dabar viską paliko, ir tą patį neįrengtą namą.
- Galėsi įsirengti, jei norėsi Juk pinigų turi?
- Kol kas nieko nedarysiu, matysiu, kiek man kainuos pragyvenimas. Versiuos kaip įmanydama paprasčiau, kad kuo mažiau iš tų pinigų išleisčiau. Juk kitokių pajamų aš neturiu...
- Na ir gerai, - skubėjo pritarti motina, - daryk kaip nori, tik nustok verkti ir nervuotis. Tas prie gero neprives. Pradžiai gyvenimo turi, o daugiau matysi. Ne pasaulio pabaiga, reikia ir apie save pagalvoti. Turi vieną kartą nusiramint, atsigaut, sustiprėt ir pradėt naujai gyvent. Yra dėl ko...
  Nepraėjo nė metai, kai prasidėjo piršlybos. Našlė jauna, graži, bagota. Vienas per kitą skuba, kad greičiau nutverti gerą kąsnį. Jaunikių daug, iš kur tiek ir imasi? Ir jaunesnių, ir senesnių pasiturinčių našlių, jaunikaičių nuo didesnio  ar mažesnio ūkio. Visi peršasi, siūlo turtą, meilę, gerą gyvenimą, kiti pataria parduoti viską ir kviečia pas save gyventi. Atvažiuodami jaunikiai atsiveža po butelaitį vyno, saldainių - Valiūnė vos spėja kepti kiaušinienę. Taip kaip anksčiau Jurgiui piršo nuotakas, taip dabar Valiūnei ženikus. Valiūnė vis ne ir ne, bet motina kitą sykį ir suabejoja:
- O gal ir neblogai būtų, kad pasitaikytų geras žmogus? Padėtų užaugint mergaitę, pabaigtų įruošt namą, atgaivintų malūną, lentpjūvę. Vėl viskas būtų kaip buvę.
- Tai jau ne, - nesutinka Valiūnė, - taip nebebus, tėvo mergaitei niekas neatstos, pati viena užsiauginsiu. Kam reikalingas svetimas žmogus į namus? Niekas nepakeis Jurgio.
- Kadaise ir už Jurgio nenorėjai, o paskui džiaugeisi. Gal ir dabar pasitaikytų, tik reikia labai žiūrėt, kad neapsigaut.
Taip besvarstant, prabėgo dar vieneri metai. Grįžo atbuvęs bausmę ir Juozas iš kalėjimo. Kai tik Valiūnė pamatė jį miestelyje, taip ir suspurdėjo širdis. Nieko nepadarysi - pirma meilė. Nelabai ir pasikeitęs, bet sublogęs, kad net žandai įdubę.
  Nemažai praėjo laiko, kol jie susitiko. Ilgokai laukęs, Juozas pagaliau neiškentė ir vieną sekmadienį užsuko pas Valiūnę.
- Užėjau pažiūrėt, kaip gyveni. Neišvarysi? - pasisveikinęs atsisėdo ant suolo prie lango.
- Kad tu žinotum, kaip laukiau... - net užraudo ji. - Kai pamačiau miestelyje, vis laukiau ir galvojau, negi neužeisi?
- Tikrai? O aš galvojau, kad ir tu mane pasmerkei kaip ir visi.
- Niekada. Bijau, kad tu dabar viską sužinojęs, manęs nepasmerktum.
- Seniai viską žinau, rašė iš namų. Prisipažinsiu, labai pergyvenau, kai sužinojau, kad tu ištekėjai. Norėjau net pasikarti, tik tėvų pagailėjau. Ir taip dėl manęs jie daug prisikentėjo.
- Tikrai buvau tvirtai pasiryžusi laukti, bet kai tavo tėvukai buvo tokie priešiški, taip nekentė manęs, tai pagalvojau, kad vistiek neleis tau manęs vesti... - teisinosi Valiūnė.
- Gal iš dalies ir aš pats esu kaltas. Viskas taip netikėtai, taip staiga įvyko, kad net nespėjau paaiškinti, kaip viskas buvo. Kai pasklido kalbos, kad „dėl mergos“, tai turbūt ir šiandien visi tebegalvoja.
- Baisus įvykis, ką ir besakyt. Net nesitiki, kad po tokių baisybių  mes štai vėl susitikom.  Ir šnekamės lyg niekur nieko, o tada atrodė, kad jau pasaulio galas. Sunku, tikriausiai, buvo tau kalėjime? Kaip ir iškentėjai tiek metų.
- Ir šuo kariamas pripranta, - nenoriai atsakė Juozas. - Ne aš vienas, ten daug tokių vargstančių buvo. Turėjau draugų, buvo ir priešų. Į skandalus, kitų tarpusavio ginčus nesikišdavau, gavau ir pats ne kartą nekaltai nukentėti, bet nusileisdavau, nepakėliau rankos. Bijojau, kad vėl kas panašaus neatsitiktų. Stengiausi apie visa tai negalvoti, neprisiminti to košmaro, bet nėra tos nakties, kad nesusapnuočiau kalėjimo. Ko gero visą gyvenimą mane persekios tos kalėjimo dienos. Niekam nelinkėčiau to, ką man teko ten išgyventi...
- Ką toliau galvoji daryt?
- Kol kas tik ilsėsiuos, turiu po truputį atsigaut, susigrąžint prarastas jėgas... Na, ir pas tave, jei nori, galiu dažniau lankytis. Tu dabar viena, gal galėsiu kuo nors padėti? Malonu, kad tu man tokia pat gera kaip anksčiau, nesmerki, neatstumi. Taip norisi būti arti tavęs...
- O aš ir užmiršau, - padrąsino pralinksmėjusi Valiūnė, - slinkis arčiau stalo, kūgelį turiu išsikepusi, pavaišinsiu. Seniai pietų metas...
Neilgai vaikščiojo pas Valiūnę Juozas. Tik per vasarą... Rudenį padėjo nuimti daržus, nukasti bulves, paskerdė didelį lašininį, o per mėsiedą - susituokė. Be pamergių ir pajaunių, be vestuvių pokylio. Liudininkais neatsisakė pabūti nuomininkas su žmona. Parėję iš bažnyčios visi papietavo, šeimyniškai išgėrė alaus, pasėdėjo iki vakaro, o nakčiai - išsiskirstė.
Rytas išaušo giedras ir saulėtas. Anksti atsikėlęs, Juozas vienais marškiniais išėjo į gonkas, pasirąžė, giliai įkvėpė gryno, vėsaus rytmečio oro, apsižvalgė ir grįžo į vidų. Pamačiusi jį vienmarškinį pareinantį iš lauko, Valiūnė susirūpino:
- Ko vaikštai pusnuogis po lauką? Persišaldysi. Rytas kad ir gražus, bet šaltas. Nebetoli ir tikra žiema...