Man daug nereikia, tik mažo saulės spindulėlio,
Nakty – nušvitusio dangaus žvaigždėto lopinėlio.
Jame - nuklydusios švieselės vieno mirksnio,
O žemėje - pražydusios laukų ramunės žvilgsnio.
Ar būtų daug?
Ar būtų daug, jei dar paukštelis sučiulbėtų,
Rasos lašeliai balto beržo lapais nuriedėtų,
Po kojomis žole takelis nuvingiuotų,
Prie duona kvepiančių namų sustotų?
Ar būtų daug?
Ar būtų daug, jei Ji pavargusias rankas ištiestų
Ir plaukus, vėjo taršomus, kaip ir anksčiau paliestų,
Tada žodžius ištartų man, o gal ir sau –
Nelaukiau dar, o tu jau čia, sūnau?
Žinau, kad daug, kad jau per daug.
Todėl ir neprašau.
Apie svajonę parašiau...
Širdy rusenančią,
Taip kerinčią.
Iš daugelių gražiausią išrinkau,
Kaip baltą chrizantemą Tau.
Juk gera, kad viltį savyje turiu,
Kad sapnuose regiu,
Ir tuo tikiu.