(...) knyga nukrito ant grindų,
išslydus ją beskaitant,
kai miglomis plaukiau dausų (...)

Atgal sugrįžus, jau girdžiu
Kažkas lyg baudžia.
Betgi sakau - nebuvo niekad taip,
Kad nedorai palikčiau draugą.
Su juo po Žmogų keliavau.
Tik eik ir eik... lig begalybės.
Po žingsniais girgžda, gieda žvyras
Ir aidi vieškeliai dangus.
O džiaugsme! kaip labai svarbu
Turėti tikrą draugą žygyj.
Bet va...
Knyga nukrito ant grindų,
O aš dausų migom plaukiu.
Pastoja kelią praeities laikai
Su pilkapiais,
Nemokančiais
Mano akių matyti -
Giliai po žvirgždu tyli Savęspi
Ir žydi nužydėję gėlės...

Pakėliau knygą mintimis,
O rankos
Ant krūtinės liko.