Anu II skyrius
II skyrius
Anu bėgo taip greitai, kaip dar niekada gyvenime nebuvo bėgusi. Lėkė kuo toliau nuo tų prakeikitų kalnų, kurių nekentė nuo pat vaikystės, nes tigrė, kuri ją augino, visada eidavo medžioti kalnų ožkų ir kartu vesdavosi ją, Anu.
Bebėgdama ji užkliuvo už kupsto ir suklupo. Anu sukliko iš skausmo. Kairiąją koją siaubingai skaudėjo, bet ji nepasidavė - kentėjo didžiulį skausmą, bet kiek galėdama greičiau bėgo toliau. Ji nenorėjo apvilti Drakalo, to vargšo nuvargusio šuns, kuris taip pasiaukojo dėl Anu. Tik pagalvojusi apie jį, merginai kaip mat ima byrėti ašaros.
- Reikia... Su... Susi... Susiimti! - uždususi Anu aiškino pati sau. - Dabar negalima ištižti. Aš ne...
Staiga kažkas užspaudė jai burną
-Tyliai, Anu. Prašau nerėk... - kažkoks nepažįstamas balsas sušnibždėjo jai į ausį. - Aš tavęs nenuskriausiu, nesijaudink! - ramino ją.
Anu nustebo - iš kur jis žino mano vardą?! Ji atsisuko ir pažiūrėjo į vaikiną. Atrodė jis nekaip - visas sudaužytas, iš akių likę tik maži tarpeliai, nuo kraujo, sumišusio su sodžiais nesimatė nė lopinėlio odos. Kūnas atrodė ne ką geriau - visas sumuštas, sudraskytas, iš drabužių likę tik skutai, kurie kažkaip dar laikėsi ant jo kūno.
- Bėk, greičiau! - paragino merginą jis.
Anu nesipriešindama bėgo, tik bėgo labai lėtai. Taip lėkti, kaip tada, kai spruko nuo padarų jai trukdė koja, kurią vis labiau ir labiau skaudėjo. Vaikinas, netekęs kantrybės paėmė Anu ant rankų lyg kokią plunksnelę ir pasileido bėgti, o mergina nuo skausmo neteko sąmonės.
Po kurio laiko vaikinas sustojo prie Sunamun ežero, kuris dar buvo vadinamas Vaiduoklių ežeru, nes vieną kartą per metus į tą ežerą susirenka dvasios. Jis paguldė Anu ant žemės ir pagriebė pirmą pasitaikiusį akmenį ir sviedė į vandenį.
Vanduo suraibuliavo ir iš jo išlindo moteris - deivė. Atrodė, kad jos kūnas visas iš vandens. Juodos deivės akys įsispitrijo į vaikiną, o aplink kaklą plaukusios žuvelės sustojo ir atsisuko į krantą.
- Mama, pagaliau radau savo seserį Anu!!! Pagaliau galėsime išlaisvinti tėvą! Pagaliau!!!
- Kkkkoddėl ttu mmmanai, kkkad jjjji padddės mmums? - paklausė moteris - deivė savo demonišku balsu. - Jjjji jjjuk mmmmūsų nnnepažžžįsta!
- Manau, kad padės. Šiaip ar taip, mes juk jos giminaičiai - patys artimiausi giminaičiai! Reikia ją supažindinti su manim, tavim. Pasakyti, kad jos tėvas dingęs be žinios... Ji tikrai turėtų padėti!
- Nnnna, gggggerai. Nnnnešk jjją pas mmmmane. Passsskui atttteik ir tttu - ttttau tttaip ppppat rrrreikia mmmmano ggggydomųjų ggggalių... - atsakė savo kerinčiuoju balsu. - Nnnnešk jjją čččia!