Visą naktį negalėjau sudėti bluosto. Vos tik pasistengdavau užmigti tuoj pat pradėdavo mane kamuoti košmarai ir atsibusdavau lyg kažkas būtų man šlapiu maišu gerokai trinktelėjęs . Nekantravau greičiau sulaukti ryto ir sužinoti ką iš tiesų omenyje turėjo Aivaras. Ar jis iš tiesų mane myli? O gal tik paprasčiausiai žaidžia manaisiais jausmais?  Vargais negalais jau švintant man pavyko nusnūsti valandėlei. Būčiau dar ilgiau pasnaudusi jei ne tėtis.
- Labas rytas saule mano, užteks taip ilgai miegoti.
- Tikrai užteks man taip ilgai miegoti ,- atsakiau prasikrapščiusi traiškanotas akis.
- Jau važiuoju į darbą beje gavai laišką kai turėsi laiko nulipk apačion jis ant šaldytuvo iki.
Pamojavau jam . Nesuprantu kas man galėtų rašyti laiškus. Mintimis apžvelgiau savo mažą pažįstamų ratelį ir jau buvo aišku kas man parašė. Pagaliau mama mane prisiminė. Jau taip seniai buvau girdėjusi jos balsą, o tuo labiau ją mačiusi. Iš tiesų kažkur labai giliai tolimiausiame širdies kamputyje aš ją myliu. Kad ir kaip ji su manimi pasielgė ilgiuosi jos. O dar labiau Samantos viską atiduočiau , kad galėčiau pamatyti jos ilgus šviesius plaukus ir rudas akutes. Tačiau dabar esu įsitikinusi, kad mano gyvenimas susiklostė puikiai. Turiu patį geriausią tėtį pasaulyje ir patį nuostabiausią vaikiną. Tačiau galbūt dėl vaikino aš klystu. Net nebežinau ką ir galvoti jo žodžiai mane labai supainiojo. Kodėl jis su manimi atsisveikino visiems laikams? Šiuo atveju tikiuosi jis pajuokavo, nes to neištverčiau. Mano mintis nutraukė čaižus garsas, kuris vis artėjo. Tai automobilio garsas, tačiau ne tėčio. Automobilis įsuko į kiemą.  Nubėgau prie lango ir pro užuolaidos plyšį pamačiau Robertą . Ką jis  čia veikia? Ir kodėl su juo nėra mamos? Skambutis į duris atsiguliau į lovą ir palindau po antklode. Tegul jis pagalvoja, kad nieko nėra namuose. Tačiau išgirdau tėčio automobilio garsą. Nusiraminau. Rakinamos durys ir tėčio kvietimas:
- Jūrate, nusileisk turime svečių.
Išsigandau ko jam iš manęs reikia? Greitai užsimečiau chalatą ir nulipau į apačią.
- Labas Jūrate, Kaip gyveni? - paklausė manęs Robertas ir nusišypsojo dirbtina šypsenėle.
- Ačiū neblogai , - sumurmėjau.
- Atvažiavau tavęs aplankyti. Ir paprašyti vienos paslaugos jei galėčiau su Jūrate norėčiau pasikalbėti asmeniškai, - jis šnairai pasižiūrėjo į tėtį.
O ne aš nenoriu likti viena su šituo gyvuliu, tačiau tėtis išėjo palikęs mus vienus. Aš su baime akyse pasižiūrėjau į Robertą.
-  Mieloji,  norėjau tave įspėti dėl tavo veiksmų. Jei tu dar nors kartą gyvenimą lysi prie mano sūnaus su tavimi bus susidorota kaip ir su kitomis jo buvusiomis draugėmis. Jam jau yra paskirta nuotaka supratai?
Nusipurčiau. Nejaugi...?
- Taip Aivaras mano sūnus todėl aš ir kontroliuoju jo gyvenimą. Matau patinka jis tau todėl aš jį visiems laikams išsiunčiu į internatą.Grasinau jam ilgai, tačiau jis užsispyręs neklauso manęs.  pasakiau ką norėjau viso ko geriausia.
- O kur mama? Noriu ją pamatyti.
- Ji nieko apie tai nežino ir nesužinos, - mirktelėjo jis man ir apsisukęs nužingsniavo į mašiną.
Girdėjau kaip čaižaus garso automobilis išsuko į gatvę ir susimaišė su kitais garsais.
Aš pasiėmiau laišką nuo šaldytuvo ir su ašaromis akyse nubėgau į kambarį. Ant voko buvo nupiešta verkianti širdelė dabar jau supratau kas man rašė šį laišką.