bedugnėn krentame būriu
aplink tiek daug adrenalino
visi kiek matos be sparnų
be išėjimo atsarginio

gerai kad praraja gili
tai krisdami  pamitinguosim
ir tikim kad pasiekę dugną
tvirtai ant kojų atsistosim

kritimas laisvas toks svaigus
plaukai ir ausys plevėsuoja
esi lyg paukštis bet žmogus
ir gyvas dar ir dar kvėpuoji