Pavasarį išsigabeno pusininkas, o į jo vietą atėjo nuomininkas. Šeimyna rimta, visi suaugę žmonės. Pats gaspadorius - vyras virš penkiasdešimties, tokio pačio amžiaus žmona ir  sūnus jau seniai vedęs toks kresnas, plačių pečių, trumpas, drūtas, o žmona nedidukė, sudžiuvusi moterėlė. Su jais du sunūs, berniokai  pametinukai paaugliai.
  Atsirado nauji žmonės, prasidėjo lyg ir naujas gyvenimas.
Išsinuomojęs žemę, seniokas jaučiasi, tarytum būtų ją nusipirkęs. Oriai vaikšto po sodybą, su Jurgiu dėl nieko nesitaria, nieko jo neklausia, viską dirba savo nuožiūra. Su sūnum apėjo laukus, pasiruošė darbams ir, tik atšilus orams, ėmė ruošti žemę sėjai.
Jurgis niekur nesikiša. Per dienas malūne ar lentpjūvėje dirba. Su nuomininku beveik nebendrauja. Visą dieną dirbę, vakare pavargę vyrai skuba ilsėtis, o rytais skirstosi kas sau į darbus. Su pusininku buvo daugiau reikalų todėl buvo daugiau bendravimo, o su nuomininku, jeigu surūko šeštadienį ar sekmadienį vakarais po suktinę sėdėdami ant suoliuko po langu - tai ir viskas. Per savaitę beveik nesusitinka. Ir nebūtinai. Jugiui kur kas maloniau namuose su žmona ir dukryte praleisti laisvalaikį, tuo labiau, kad ir Valiūnė daugiausia namuose būna. Nemėgsta ji vaikščioti pakiemiais, ypač dabar, kai pasidarė tokia ponia ir buvusios draugės jai akivaizdžiai pavydi.
Įpusėjus vasarai, prieš rugiapjūtę, vieną sekmadienio popietę atėjo nuomininkas pas Jurgį pasikalbėti.
- Norėčiau sužinoti, ar šeimininkas leistum man išsikasti silosui duobę? - truputį pasėdėjęs, paklausė.
- Sakai nori pasidaryt silosui duobę? - nustebo Jurgis.
Kad Amerikoje tokie dalykai yra, pats matė, bet kad čia kas tuo užsiimtų, nesigirdėjo.
- Ten, kur anais metais ūkininkavau, tai pas kaimynus buvo tokia duobė. Pasiutiškai geras dalykas. Sakau, kodėl mums nepasidarius?
- Taip tai taip, bet klausimas kiek kainuos? Kaip manai, ar apsimokės?
- Na, cemento reikės nemažai, bet apsimokės. Net labai. Jeigu taip susidėtume per pusę, tai ne taip jau ir baisu. Gal taip ir padarom? Kol gyvensiu čia, aš naudosiuos, o kai baigsis sutartis, išvažiuosiu, duobė pačiam liks. Neišsivešiu aš jos. Turėsi gerą dalyką visam gyvenimui dar ir vaikams liks.
- Vis tik įdomu, kiek visa tai gali kainuoti? - dalykiškai svarstė Jurgis. - Reikia paskaičiuot nors apytikriai.
Pasėdėjo, paskaičiavo, pasitarė.
- Gerai, aš sutinku, - pagaliau tvirtai nusprendė Jurgis. - Kur pats manai kasti?
- Einam, pasivaikščiosim, pasižiūrėsim, pasitarsim kartu, - pakilo nuo suolo nuomininkas. - Su sūnumi žiūrėjom, sakau, gal geriau būtų kur arčiau tvartų. Patogiau per žiemą.
Kai tik vieta buvo surasta, tuojau ir prasidėjo darbai. Kasa keli pasamdyti vyrai. Žemės vežamos vežimais ir verčiamos į žemesnę vietą galulaukėje. Akmenys kraunami čia pat į krūvą prie klėties.
Duobę iškast - ne namą pastatyt. Kaip mat ji buvo iškasta, prasidėjo betonavimas.  Jurgis, kai tik šiek tiek laisvesnis, tuoj prie duobės: stebi darbus, kai kur pataria, kai kur net pamoko, bet darbininkai ir be jo žino, ką reikia daryt. Sienas ir grindis sutvirtino ąžuoliniais balkiais, kur liko kokie tarpai, tuos pripylė smulkaus žvyro, tada užliejo cemento skiediniu, po to dar kitą sluoksnį ant viršaus. Kai tas išdžiuvo - dar sluoksnį vieną, kitą, trečią. Padarė gerai, stipriai, kad ilgai laikytų. Dienos pasitaikė saulėtos, gražios, su vėjuku. Cementas gerai sukibo, išdžiuvo, net skamba. Iki rugiapjūtės darbai prie duobės baigti, o kai darbas padarytas, reikia jį priimti.
Abu su nuomininku kopėčiomis nusileido į duobę, apžiūrėjo, patikrino, ar viskas gerai, ar neliko kur plyšių. Apglostė visas sienas, pavaikščiojo dugu, patrypinėjo ir išlipo į viršų. Viskas tvarkoje, beliko tik pareiti namo ir atsiskaityti su darbininkais, bet čia staiga kažkas parūpo Jurgiui.
Per duobę buvo permestos sukryžiuotos lentos, kuriomis vaikščiojo darbininkai. Vienas Dievas žino, ką jis norėjo pamatyt? Užlipo ant lentų ir, atėjęs iki vidurio duobės, pasilenkė. Įvyko baisus dalykas...
Gal per žemai pasilenkė? Susvyravo, neišlaikė lygsvaros ir stačia galva nėrė į duobę.  Kai Jurgį iškėlė , jis jau buvo be gyvybės ženklo. Atvežtas darktaras nustatė mirtį. Duobė gili, cementas kietas, stebuklo reikėjo, kad taip iš aukštai kritęs, liktų gyvas. Šiaip, nelabai ir kruvinas, tik iš viršugalvio pro tankius juodus plaukus srovele sunkėsi kraujas.
Baisi žinia apskriejo visą miestelį: „ Amerikonas užsimušė ! „.
Jurgio motina „raunasi plaukus“ iš širdies skausmo, verkia tėvas, rauda giminės ir artimieji. Valiūnė kaip apdujusi, lyg proto netekusi. Puldinėja prie visų:
- Kaip čia galėjo būti? Pietus pavalgė sveikas, linksmas... Ar tikrai nebegyvas? Gal dar atsigaus?
Kai laidojo, ji alpo prie kapo dubės. Taip jau buvo pripratusi ir prisirišusi prie Jurgio.