Imkim žodį sparnuotą

Sako – poetu gali ir nebūti,
Likt žmogum, brolau, privalai.
Nepamirškim tiesos šios kartoti,
Kad pakilę nekristum žemai.

Gražu žodžiai, jų sąskambiai švelnūs,
Tai – lašeliai rasos ąžuolų vainike.
Tiktai medžio vertė ne lapai, jo spalvos,
Bet kamieno tvirtybė, paslėpta viduje.

Galim aikčioti, žvelgti į viršų,
Gint mintis debesėlių keliais,
Vienas kitą liaupsinti, girti,
Arba kritikos strėlę paleist.

Tik per žodį ar žmogų pamatom,
Jo jausmo tikrąsias gelmes?
Jeigu rašom, ne sau galgi rašom,
O kitiems, kurie esmę supras.

Žodžiais ašaras skausmo nušluostom,
Veriam grožiui ir gėriui vartus,
Išdavystėje keliam ir guodžiam
Svetimiausius lyg savo vaikus.

Kai širdis tyrą džiaugsmą dainuoja,
Juo dalintis eilėm – nuostabu,
Juk ir meilė kaitriau žiburiuoja,
Išsakyta banguotu žodžiu.

Eilėraščiai šimtmečiais nešė mums kalbą,
Kvietė kilti, atgimti, vėl jaustis laisvu.
Imkim žodį sparnuotą lyg šviečiantį kardą,
Lyg alyvos šakelę su žiedu kvapniu.
skroblas