Pilkieji siluetai
Pilki belapiai medžiai ošia,
Blaškomi atskalūno – vėjo.
Nė vienas lapas jų nepuošia
Ir nuo sunkaus likimo
Jų nieks išgelbėt negalėjo.
Tamsūs ir susilieję
Jų siluetai ūkanotoj dienoj.
Žaismingi nepuošia šešėliai
Apšalusios žemės pilkos.
Jie bučinio ledinio laukia,
Išsiurbiančio gyvybę,
Pradžiugęs vėjas šaukia –
Naktis užtemdė spindulių skaistybę.
Lyg skaudžios plieno kulkos,
Šaltuolės ryto šalnos,
Pakirto medžių stiprybę –
Sumenkino net ąžuolų galybę...