O Rojaus soduos žydi gėlės... (22)
Darbą radau be vargo. Įsidarbinau vienoje šeimoje namų šeimininke. Sukausi kaip bitutė: gaminau valgį, tvarkiau kambarius, prižiūrėjau vaikus... Šeimininkė pasitaikė tikra ragana. Kibo prie kiekvieno menkniekio ir vis žadėjo sumažinti ir be to mažą atlyginimą. Šeimininkas, bent jau iš pradžių, pasirodė kultūringu ir tvarkingu žmogumi. Dirbo kažkokios didelės gamyklos viršininku, direktorium ar kažkuo panašiu, ir net man patiko, kažkuo simpatizavo. Tačiau praėjus kokiai savaitei, kada namuose likome vienu du, pradėjo prie manęs kibti. Jis neleido suabejoti: arba miegu su juo, dulkinuosi, tenkinu visus iškrypėliškus jo norus, arba vietos šiuose namuose man nebus.
– Nepamiršk, – nepiktai, bet grasinančiai švokštė ponas Vacekas užspaudęs mane virtuvės kampe, vos neužvertęs ant virtuvinio stalo ir savo bjauria, prakaituota letena graibydamas mano užpakalį, – šiuose namuose esi niekuo. Prisimink, esi vergė, visas mano užgaidas ir įsakymus privalanti vykdyti beteisė, bevalė lėlė. Priešinsis – neteksi darbo ir išlėksi be atlyginimo. Padvėsi kur nors patvory arba policija deportuos iš šalies be teisės kada nors sugrįžti ir vėl grauši nagus savojoj subyrėjusioj Tėvynėj...
Nuo jo dvokė prakaitu ir alkoholiu. Galbūt buvau naivi, bet visai negalvojau, kad įvykiai gali pakrypti tokia linkme ir tam visai nesiruošiau. Niekada nesiruošiau tapti prostitute. Pajutau, jei tuoj pat nesiimsiu kokių nors skubių priemonių, jis išprievartaus mane tiesiog čia, ant purvino ir taukuoto stalo, ant kurio ką tik pjausčiau riebią mėsą.
– Tu man patinki, gražuole, – tebešnypštė ant manęs užsigulęs šeimininkas, graibydamas kaip styga įsitempusį mano kūną. – Iškart patikai... Aš nedykai... Už tavo paslaugas gerai mokėsiu... – Pajutau kaip jo rankos kelia aukštyn mano chalato skvernus, lenda po juo ir jau tempia žemyn kelnaites. – Na kaip, katyte, sutinki? – Ponas Vacekas duso nuo geismo.
Galų gale sutelkiau visą drąsą ir stipriai atstūmusi šeimininką, išrėkiau:
– Ne! Ne! Ne! Paleisk mane!.. Geriau dvėsiu iš bado, bet!..
Nežinau kodėl, bet jėgos jis nedrįso panaudoti. Galbūt pagalvojo, kad anksčiau ar vėliau mane vis vien prikalbins dulkintis. Priešingu atveju, savaime suprantama, jis būtų išprievartavęs mane, nes nebūčiau apsigynusi nuo stambaus senio tvirtų rankų, kurio mintyse, berods tebuvo viena – seksas, seksas, seksas... Prieš jį atrodžiau kaip mažas viščiukas prieš įniršusį bulių.
Ištrūkusi iš šeimininko nagų užlėkiau į palėpę, kur buvo mano kambarėlis ir iš vidaus užbarikadavusi duris – verkiau, verkiau, verkiau. Buvo baisu, neapsakomai baisu ir bjauru. Tebejutau ant savo kūno tas bjaurias, karštas, nuo prakaito lipnias šeimininko rankas ir nežinojau kaip jų atsikratyti. Pirmąsyk gyvenime pasijutau esanti kažkieno nuosavybe, daiktu, beteise verge, kuri niekam negali pasiskųsti ir netgi neturi kam išsipasakoti savo bėdų. Draugė, su kuria atvažiavau uždarbiauti, dirbo kitam mieste ir mes net nepalaikėme ryšio. Aš buvau viena, visiškai viena – jauna mergina, visai svetimam krašte – be pinigų, be savo kampo, tačiau turėjau šeimininką, kuris siūlė, ne – veikiau reikalavo, kad tapčiau jo prostitute. Tiesa, už paslaugas žadėjo gerai atsilyginti, bet... Praėjus stresui ir baimei, sugrįžus blaiviam protui, aš ilgai abejojau ir svarsčiau:
„O gal tikrai jam nusileisti? Juk atvažiavau užsidirbti. Tad ar svarbu kokiu būdu tai da-rysiu? Juk neviena aš tokia...“
Tačiau sekančią dieną, nesugebėjusi savyje užgniaužti išdidumo, užtrenkiau man nesvetingų namų duris ir išėjau į svetimą, atšiaurią gatvę, tuo metu pasirodžiusią kur kas svetingesne už paliktus rūmus.
Mergina nutilo. Tik traukinys tebestukseno ratais ir tebeniūniavo nesibaigiančią, gal liūdną, o gal net linksmą, bet monotoniškai įkyrią savo dainą:
– Tuk-tuk, tuk-tuk, tuk-tuk... – Ir vėl, po trumputės pauzės: – Tuk-tuk, tuk-tuk...
Kartais, kaip priedainis, iš tolumos atskriedavo šaižus švilpuko aidas ir įsikomponavęs į melodiją, paįvairindavo ratų dainą. O vagonas, kaip pavargęs šokėjas, vis šoko, šoko, šoko – lingavo, trūkčiojo, šokinėjo bandydamas pagauti monotoniškos ir nusibodusios dainos ritmą, stengėsi lėkti su ja į tolius, ten, kur šokis privalėjo baigtis, baigtis tam, kad vėl prasidėtų iš naujo. Tas ratas, užburtas gyvenimo ratas – jis egzistuoja – visur, per amžius ir visada. Kaip ratų šokis, taip ir gyvenimo daina – amžina iki tam tikros ribos, kol baigiasi neišaušusia diena, juoda naktim ir kapo duobe. Ir tuomet iškeliaujama paskutinėn kelionėn...
Traukinys lėkė į ateitį – miglotą ir pilką, į rūką, kuris nesisklaidė. Į ateitį! Tik kokią? Šviesią ir laimingą. Bet ar tokia bebuvo? Tamsią, pilną pavojų ir dvelkiančią mirtimi. O ar verta į ją keliauti? Gal geriau pabėgti, dingti, visai išnykti? Tačiau kaip? Visi keliai kažkur atveda. Kur benukeliautum, žmonės klausinėja kas esi, iš kur ir ko atvykai. Jie niekada nepa-lieka ramybėje ir rausiasi tavo atminty, tavo sieloj, tavo širdy... Dar blogiau – juos domina tavo ateitis. O ką daryti jei jos nebėra? Ką atsakyti tiems smalsuoliams pajacams? Ką?..
– Ko iš manęs norit? Aš dar vaikas! Aš ką tik gimiau iš naujo ir neturiu praeities; aš nežinau kokia ji bus, ta mano ateitis! Eikit velniop!
Deja, šis atsakymas nieko netenkina. Nors šauk kol užkimsi, nors atsiklaupęs maldauk – tau niekas nepatikės. Melas žemėje užima daugiausia vietos, todėl žmonės seniai vieni kitais nebetiki ir be paliovos meluoja, meluoja, meluoja...
Ir vis tik, vienas kelias yra: kelias, kuris veda į niekur, kuriuo baigiasi užburtas gyvenimo ratas; ten kur niekas nebeklausinėja, niekas nebeverčia meluoti ir niekas nebežemina, kur lieja ašaras gyvieji, bet džiūgauja mirusieji. To kelio gale, ant prekystalio išdėsčiusi virvę su užnerta kilpa, pistoletą su švinine kulka vamzdyje, aštrų barzdaskučio skustuvą ir daugybę kitų prekių, stovi išdidžioji Mirtis. Ji kviečia, vilioja ir įtaigiai siūlo pasirinkti, apsipirkti, dalija brangias savo prekes veltui, užsiima labdara ir kvatojasi. Mirtis! Vienintelis kelias teisingas, bet... Kol kas Astas nepasuko juo, praėjo sankryžą neperskaitęs Mirties iškabintų reklaminių skydų ir nebenorėjo grįžti atgal.
Astui patiko Svietos atvirumas. Tiesa, kartais jis nutoldavo nuo merginos pasakojimo, įkrisdavo į savųjų minčių šulinį, tačiau tuoj pat iš jo išsikapanojęs, vėl klausėsi susidomėjęs, taip ir negalėdamas suprasti kodėl jos akyse įgijo tokį didelį pasitikėjimą, kad šioji nusprendė atskleisti visas savo gyvenimo smulkmenas. O gal tai nebuvo smulkmenomis? Gal šios detalės buvo labai svarbios? Astas tebeglostė Svietos plaukus, glamonėjo ausų spenelius, švelnų kaklą. Jis jautė, kad merginai patinka švelnios, negąsdinančios jo glamonės, jo artumas, artimas ir karštas alsavimas...
– Kodėl visa tai man pasakoji? – pagaliau paklausė Astas. – Tuo pačiu neatsilyginsiu. – Tai suskambo kaip perspėjimas.
Svieta nežymiai trūktelėjo pečiais, atlošė galvą ir atrėmė ją į siūbuojančią kupė sieną.
– Kodėl? Pati nežinau... Jau sakiau, patikai man. Vėl paklausi „Kodėl?“? – Mergina šyptelėjo ir pakartojo: – Nežinau... Matyt manyje susikaupė labai daug neteisybės, svetimoj šaly patirto vargo. Dabar, kada viskas liko praeity ir jaučiu artėjančių namų šilumą, visa tai veržiasi lauk. O tu tik atsitiktinai pasimaišei mano kelyje ir esi pasiruošęs išklausyti. O gal todėl tau pasakoju, nes žinau – vos sustos traukinys, mes pasuksim į skirtingas puses ir daugiau nebesusitiksim. Taip jau yra gyvenime... – Paskutiniuosius žodžius ji ištarė su keistu kartėliu kuris neliko Asto nepastebėtas. – Bet... – Mergina trumpam nutilo, atsitraukusi nuo Asto delnu brūkštelėjo sušiauštais savo plaukais ir grįžusi į pirmykštę pozą kuri jai buvo patogi ir maloni, vėl prisišliejusi prie atsitiktinai sutikto draugo, tęsė pradėtą mintį toliau: – Tu tik pasakyk, kad mano plepalai įgriso ir aš nutilsiu, eisiu miegoti. Tu tik pažiūrėk, Astai, – Svieta mostelėjo lango link, – jau visai išaušo. Mes visą naktį prasėdėjom.
– Ne, ne, ką tu, – paskubom, lyg išsigandęs, kad nebeišgirs įdomaus pasakojimo tęsinio, pratarė Astas, – man labai įdomu. Tu norėjai atkeršyti tam seniui, savo skriaudikui?
– Ne-e-e... Aišku, ne! – Svieta vos nesušuko. – Ne, net minties tokios neturėjau. Jie gražiai gyvena, puikiai sutaria su žmona, auklėja sūnų su dukra...
– Tačiau jis norėjo tave nuskriausti, išprievartauti, išniekinti... – Asto balse suskambo nesupratimo gaidelės. – Kokią teisę jis turėjo taip elgtis? Tu galėjai atkeršyti. Tereikėjo apie tai papasakoti jo žmonai...
– Jis nepadarė to. Aš išėjau, – stengdamasi nutraukti Asto rezgamus neįvykusio keršto planus, tyliai pasakė mergina. Ji atsirėmė į staliuką, užsidengusi delnais veidą patrynė akis, ir pratarė: – Net jei būtų man ką padaręs – nemanau, kad galėčiau kam keršyti. Turbūt aš perdaug gera. Labai dažnai nesuprantu, Astai, kodėl toks blogas pasaulis. Kartais netgi jaučiuosi esanti per gera jame gyventi. Jaučiu, kad kiti tuo naudojasi, bet nieko negaliu sau padaryti, negaliu pasikeisti. O mane visi trypia, trypia, šaiposi...
– O aš, Svieta, – neiškentęs, Astas nutraukė merginos žodžius, – neleidžiu niekam savęs trypti. Kartais atsitraukiu, bet niekada nepasitraukiu. Grįžtu ir atėjus keršto valandai – triumfuoju, mėgaujuosi savųjų skriaudikų bėdomis ir jų bejėgiškumu. Šiame pasaulyje mes privalome kovoti, nes išduoti gali bet kas – net artimiausias draugas. – Jis kalbėjo, o mintyse vėl kūrė savus planus, vykdė neseniai duotą priesaiką ir bandydamas sušvelninti savo žodžius, stengdamasis susigrąžinti gerą reputaciją, laukdamas savųjų minčių patvirtinimo, pridūrė: – O sakai, kad aš geras...
Asto akyse vėl plykstelėjo ir tebedegė, tebežaižaravo neapykantos ugnis. Dabar Svieta pamatė kitokį pakeleivio veidą – žiaurų ir negailestingą.
– Pasirodo, esi nevisai toks, kokį tavo portretą susikūriau, – šiek tiek nusivylusi pasakė mergina. Šįsyk Astas neišgirdo jo adresu liejamų komplimentų ir nepajuto, kad savo vaizduo-tėje Svieta bandytų jį reabilituoti.
– Taip, tu teisi. – Staiga Astas nusprendė būti savimi ir nebeapsimetinėti, nelaukti kvailai atrodančio gailesčio. – Aš tikras chameleonas. Keičiuosi pagal aplinkybes. Bet... Bet niekada neleidžiu savęs parklupdyti. Aš erelis, sklandąs plačiai išskleistais sparnais ir išdidžiai iškelta galva. Svieta, tau darosi baisu? – nusišypsojęs paklausė jis. Ir tuoj pat pats atsakė: – Nebijok, tiems kurie man patinka išlieku geras. O tu man patikai...
Jis atsargiai palietė švelnų merginos skruostą; antrąja ranka, apglėbęs liesokus, kaulėtus pečius, vėl glostė plaukus, kedeno juos, glamonėjo ir bučiavo lengvai prisiliesdamas lūpomis. Staiga Astas trūktelėjo merginą prie savęs ir palietė jos karštas, putlias lūpas savosiomis. Bučinys nebuvo ilgas. Svieta nutraukė jį. Mikliai suktelėjusi galvą šonan, mergina įsistebeilijo į Astą blausiomis akutėmis kuriose atsispindėjo lūkestis bei pasitenkinimas ir koketiškai paklausė:
– Tau patiko?
– Net labai. Dar niekada nebučiavau tokių saldžių lūpų.
Svieta garsiai nusijuokė. Ji neabejojo, kad Astas meilikauja, tačiau jai irgi buvo gera, o išjudinti jausmai vertė geisti kur kas daugiau nei deginantys bučiniai.
– Ir tu nori jas bučiuoti dar? – Mergina žaidė.
– Nejaugi šito nepajutai? – Astui patiko šis žaidimas, galbūt truputėlį vaikiškas, bet įdomus, jaudinantis ir žadąs rimtą tęsinį.
– Nori žinoti kokia buvo mano istorija toliau? – Staiga, tarytum išsigandusi to, kuo turėjo baigtis nekalti bučiniai, Svieta šastelėjo šonan ir neapsakomai sumaniai pasuko pokalbį vi-sai kita linkme – nuo realybėje šalia sėdinčio vaikino, kuris jau kurį laiką laukė iš jos aistringo sekso, grįžusi prie praeityje likusių, galbūt niekam neįdomių, nelengvų savo gyvenimo dienų.
Supratęs, kad ankstoka tikėtis kažko daugiau nei vaikiškų glamonių, giliai atsidusęs Astas atsišliejo į kupė sieną. Pro langą nesustodamas lėkė nesibaigiantis miškas. Aukšti medžiai liejosi į vientisą visumą ir stovėjo it aukšta, dangų remianti siena. Patekėjusi saulė bandė pažvelgti pro mažytį kupė langą, tačiau niekaip nepataikė į linguojančio traukinio ritmą ir švietė kažkur pro šalį, kažkam, bet ne išvargusiems traukinio keleiviams.
– Taigi, – nesulaukusi atsakymo, irgi giliai atsidususi, tarytum stengdamasi numalšinti širdį tebegniaužiantį geidulį, pratarė Svieta, – atsidūriau šaltoje gatvėje. Buvo jau vėlus ruduo, todėl dvelkė drėgme ir pūtė šaltas, visus kaulelius varstantis vėjas. Be jokio tikslo, nebežinodama ką daryti ir nuo ko pradėti gyvenimą iš naujo, slankiojau miesto gatvėmis. Pro šalį skubėjo žmonės. Jie kažkur ėjo, kažkas jų laukė, jie kažko tikėjosi. O aš?.. O aš jaučiausi visiškai pasimetusi ir praradusi net viltį išgyventi. Pasijutau visiškai viena tarp žmonių. Tai bjaurus ir baisus jausmas. Nepalinkėčiau niekam jį pajusti. Galų gale, visai nusivariusi nuo kojų, pasi-metusi ne vien savyje, bet ir pačiame gyvenime, net neapsižvalgiusi kur randuosi, užėjau į pirmą pasitaikiusią kavinukę. Buvau pamėlusi nuo šalčio ir baisiai alkana. Atsisėdau prie staliuko. Nuo šalčio sugrubusiais pirštais vargais negalais kišenėje sugrabaliojau ir išsitraukusi suskaičiavau paskutinius savo pinigus. Nebeprisimenu ką užsisakiau, bet žinau, kad tik truputėlį numalšinau alkį ir išgėriau karštos arbatos. Jau pavalgiau, bet dar sėdėjau ir mėgavausi šiluma, bijodama net pažvelgti pro langą į šaltą gatvę. Žinojau – tuoj, tuoj reikės eiti laukan. O kas toliau? Toliau... Tačiau prie manęs priėjo pagyvenęs, nedidukas, į pagranduką panašus žmogelis – apvalus, praplikęs, su plačiais, karančiais ūsais. Buvau tikra, kad jis ruošiasi mane išvaryti. Tačiau pagrandukas atsisėdo priešais, atsirėmė alkūnėmis į stalą ir prakalbo pusiau rusiškai, pusiau ukrainietiškai:
– Ieškai darbo?
Aš pažvelgiau į jį. Ne, tiesiog išsproginau akis. Netikėjau savo ausimis. Staiga išsigandau ir pagalvojau, kad vėl galiu pakliūti į kažkieno purvinomis rankomis spendžiamas pinkles, panašias į tas, iš kurių dar tik šįryt išsprūdau.
– Aš? – paklausiau nenuleidusi nuo jo akių, tebebandydama susivokti ir rasti tinkamą atsakymą. – Kodėl taip manote?
Žmogelis trūktelėjo pečiais ir paaiškino:
– Žinau. Tu pavalgei už paskutinius...
– Ką galite pasiūlyti? – vis tik ryžausi paklausti.
– Daug nemokėsiu. Bet, jei nori, man reikalinga padavėja...
Tai buvo pasakyta lyg tarp kitko, visai nelaukiant sutikimo ar kokio kito atsakymo. Kavinės šeimininkas atsistojo ir neprataręs daugiau nė žodžio, nuėjęs dingo už vienų iš durų, kurios, kaip paskui sužinojau, vedė į virtuvę.
Tikrai, daug nemokėjo, tačiau klientai kartais palikdavo arbatpinigių. Pinigų pakako, ir į namus kelissyk išsiunčiau. Triūsiau kavinėje nuo ryto iki vakaro. Net nepastebėjau kaip atėjo vasara. Jaučiau, kad ilgai nebeištversiu – baisiausiai pasiilgau namų ir artimųjų. Reikėjo užsidirbti kelionei į namus ir bent truputėlį daugiau. Šeimininkas ukrainietis, kuris jau daug metų gyveno Prahoje, buvo patenkintas mano darbu. Niekada ir niekuo nesiskundžiau, nieko neprašiau, dirbau tai ką liepė: buvau padavėja, ploviau indus, tvarkiau kavinę. Tai buvo pirmas kartas, kada atvėriau jam širdį ir paprašiau, kad padėtų rasti pelningesnį darbą. Ir jis padėjo. Išsiuntė pas savo gerą pažystamą, irgi ukrainietį, kuris gyveno kaime ir turėjo didelį ūkį. Čia darbininkams mokėjo gerus pinigus, tačiau užsidirbti juos reikėjo kur kas sunkiau nei kavinėje. Nuo ryto iki vakaro, po kepinančia saule, teko triūsti laukuose. Šienapjūtė, javapjūtė, uogos, obuoliai... Ko tik nebuvo šiame ūkyje.
Saulė kaitindavo taip, tarytum tave kas būtų uždaręs į orkaitę. Prakaitas žliaugdavo visu kūnu nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Iš pradžių maniau neištversiu. Paskui pripratau. Labai padėjo vienas, jau pagyvenęs, daug savo gyvenime matęs žmogus, kuris niekada neprarasdavo optimizmo, linksmumo ir humoro jausmo. Jis irgi dirbo kartu su mumis. Tiesa, šis vyras buvo čekas ir šeimininkas jam mokėjo kur kas didesnį atlyginimą negu mums, taip vadinamiems nelegalams1. Hanekas mokėjo nuraminti, pavargus – paguosti. Su juo galėjai pasikalbėti apie bet ką ir būti ramus, kad liksi suprastas, neišjuoktas. Kartu leidome trumpus, nuo darbų laisvus vakarus ir net nepastebėjau, kaip jį įsimylėjau. Ar pajuto šią meilę jis – nežinau, tačiau visada išliko malonus, taktiškas ir švelnus. Gyvenome visai šalia. Mes, keturios moterys, ir jie – trys vyrai. Mūsų kambarius teskyrė plonytė medinio barako siena, pro kurią galėjai girdėti apie ką už jos kalbama. Per naktį suspėdavau jo pasiilgti, arba dar labiau per dieną, jei dirbdavome skyrium. Vakarais vaikščiodavome po nedidelį miškelį ir kaip pagauti aistros paaugliai vaikai – bučiuodavomės, bučiuodavomės, bučiuodavomės. Vėliau sekė nepakarto-jamos meilės naktys – bemiegės, bet suteikiančios daug daugiau jėgų nei kietas miegas. Tapo visai nesvarbu, kad Hanekas ketvirčiu amžiaus už mane vyresnis. Būtent šio žmogaus dėka aš išgyvenau ir vėl pasijutau pilnaverčiu žmogumi.
Svieta nutilo. Nuo judančio staliuko pakėlusi stiklinę, ji baigė išgerti likusį vyno gurkšnį ir pažvelgusi į ramiai pasakojimo tęsinio laukiantį Astą, karčiai šyptelėjusi, vėl prašneko: – O paskui atėjo ruduo, atnešęs ne vien lietus, bet ir mūsų aistringos meilės pabaigą. Ne, mes neišsižadėjome meilės, bet vieną dieną Hanekas pasakė:
– Atleisk, man metas grįžti namo. Aš nesakiau, o tu net neklausei, – manęs laukia žmona, sūnūs...
Ir aš likau viena. Iš pradžių netikėta įvykių pakraipa mane išmušė iš vėžių. Tačiau net pačiai pasirodė nesuprantama, kad jau po keleto dienų pajutau keistą palengvėjimą nuo to, jog išsiskyrėm. Tai tapo kažkokia atomazga to, kas negalėjo tęstis ilgiau pralėkusios vasaros.
Praėjo dar truputis laiko ir štai, aš čia. Dabar greičiau namo... Astai, neįsivaizduoji kaip pavargau, nežmoniškai pavargau. Nežinau ar suprasi... Ne, pavargau ne nuo sunkaus darbo. Dirbti pripratau. Pavargau nuo svetimos šalies, nuo žmonių, pagaliau, nuo nostalgijos, kuri egzistuoja ne vien dainose ir pasakojimuose. Namo! Paklausyk, net traukinio ratai kužda: „Namo! Namo! Namo!“.
Tačiau Astas nesutiko su tokiu palyginimu ir liūdnokai pagalvojo:
„Ne, tu klysti, iššiepę dantis jie kužda velniop, velniop, velniop...“
Tačiau Svieta nesugebėjo perskaityti juodų savo pakeleivio minčių ir neatkreipusi dėmesio į apniūkusį jo veidą, tapo panaši į bandančią sparnus išskleisti paukštę, kuri kuo greičiau norėjo purptelti, pakilti ir skristi ten, kur jos laukia išsiilgtas gimtasis lizdas. Merginos veidas staiga tapo liūdnu, tačiau lūpos tebesišypsojo ir nujausdamos artėjančią laimę, spinduliavo.
Tarytum nesuspėdamas, tarytum vėluodamas, bet skubėdamas, traukinys lėkė pirmyn. Atrodė, kad jis žino keleivių norus ir skuba juos išpildyti. Kartais traukinys sustodavo, truputėlį atsipūsdavo, nusibraukdavo dvokiantį prakaitą ir dulkes, kažką išlaipindavo – išmesdavo, kažką įlaipindavo – pastverdavo ir vėl leidęsis kelionėn, nusinešdavo su savimi.
Astas sėdėjo šalia merginos ir paniuręs, tylėjo. Tylėjo abu. Svieta sėdėjo apglėbusi prie savęs prisitrauktus kelius ir įsmeigusi nejudantį žvilgsnį į langą pro kurį lėkė vis nauji vaizdai, susikaupusi, kažką mąstė. Jis jautė tai ir liko Svietai dėkingas, kad ši prablaškė juodas jo mintis, priminė, kad dar egzistuoja kažkoks kitas pasaulis su savo žavesiu, meile, ramybe. Ši atsitiktinė mergina privertė mąstyti apie daug malonesnius dalykus nei išduota, sutrypta praeitis ir nematoma, tamsoje paskendusi ateitis. Tiesa, kartais net klausydamas merginos pasakojimo, Astas įslysdavo į savo minčių šiukšlyną, tačiau tai būdavo tik laikina. Grįžęs į realybę, jis vėl mėgavosi merginos artumu, jos prakaito ir baigiančio išnykti dezodoranto aromatais, jos švelnaus kūno prisilietimais, skambiu balseliu, bet kaip bebūtų keista, vos apglėbęs šios, visai dar svetimos būtybės pečius, Astas iškart prisimindavo visišką jos grožio bei charakterio priešingybę – Ingridą. Ir dar keisčiau pasidarė Astui nuo jausmo, kuris it bjaurus, šaltas žaltys rangėsi po smarkiai besidaužančią jo širdį ir vertė pajusti besiilgint Ingridos.
„Kodėl? – kada eilinį kartą mintyse grįžo jos atvaizdas, pagalvojo Astas. – Kodėl? Ne-jaugi ją myliu? Nesąmonė... Mes juk, viso labo, tik draugai...“
Deja, pikto, o gal atvirkščiai, gailestingo likimo dėka, dabar šalia Asto sėdėjo kita mergina – svetima savo išvaizda ir siela, savo kalba ir kultūra; net kvapas buvo svetimas, neprimenantis brangių Ingridos kvepalų. Tačiau ji sėdėjo šalia, tokia artima ir atvira, tokia viliojanti ir seksuali, kad Astui neliko nieko kito, kaip tik pasinaudoti tuo ir šauniai praleisti laiką, pamiršti visas bėdas ir tai kas liko ten, labai toli, nuo ko jį jau skyrė laikas ir tūkstančiai kilometrų. Kas žino, kada jis beišvys juos visus – paliktus ir pamirštus. Ir, ar aplamai išvys, ar kada besugrįš? Kas žino?
– Tu netekėjusi? – Astas pats nesuprato, kodėl būtent šis klausimas šiuo momentu jį sudomino labiausiai; tai nieko nekeitė. Prašnekęs, jis sudrumstė monotonišką traukinio ratų bildesį ir nutraukė perilgai užsitęsusią tylą.
1 Nelegalas – čia, nelegaliai dirbantis užsienyje (aut.).