Nespėjome

Čia žemėj tik jaunystė pėdsakus šviesius palieka...
Vytautas Mačernis „Laiškas mirusiam draugui“

Prisimenant draugą ir bendražygį prof. Mečislovą Treinį


Apie jaunystę pakalbėt nespėjome,
Vis trūko laiko, buvo daug darbų,
Kuriais gyvenome, tvirtai tikėjome,
Jog dirbam Lietuvai istoriniu metu.

Dabar matau, kad viskas – praeitis,
Beveik pilka, jaunimui – menkavertė.
Svajonėse austa tautos žvaigždėta ateitis,
Apaugo piktžolėm lyg tulžimi apkarto.

Gerai, kad liko knygos - šviesos šaltiniai.
Jų daug, šlovės vainikui ne vienam pakaktų.
Būtų gerai, kad kilnų tavo atminimą
Kitoms kartoms per šimtmečius jos neštų.

Kiek daug kalbėjomės, kokius lobynus man atvėrei!
Apie valstybę, jos praeitį ir žmones iškiliausius.
Žodžius tiesos, kaip gaivią srovę godžiai gėriau,
Valandomis, tavim turtingomis, džiaugiausi.

Atrodo, ir dabar tu man kalbi, o aš klausausi.
Taip aiškiai liejas žodžiai, sklandžios mintys.
Tik taip norėčiau dar išgirsti ir paklausti –
Kaip ten jaunystėje? Graži ji, prisiminki?

Jausmus dažnai mes nuo savęs tolin išvarome,
Paliekame silpniems juose tuščiai kapstytis.
Tiktai žmogaus, gyvo žmogaus be jų nematome,
O taip norėtųsi ne tik girdėt...
                                              ir širdimi matyti.
skroblas