Nakties klajūnas
Kai paskutiniai saulės spinduliai
Išnyksta horizonte
Ir ištirpsta blankūs šviesos lašai
Tamsioj nakty,
Pamiškėje lyg sidabrinis žiburys –
Baltasis vienaragis.
Sustingęs jis staiga atgis,
Pažvelgs žydrom giliom akim,
Atmes karčius, tarsi sakys:
Pasitikiu savim.
Nutils šie žodžiai dar nepasigirdę
Suglumusioj, nuščiuvusioj nakty.
Tuomet visi sustingę
Žvelgia į tyrą padarą,
Tobulą, fantastinį gyvūną –
Vienaragį, vienišą klajūną...
Bet jis ūmai pašoka,
Akimirką ore sustingsta
Tobulas kaip mėnesienos šviesa,
Trapus kaip žolės stiebelis, pakirstas šalnų,
Nuostabus, kaip gamta, kuri atgimsta
Ant tobulybės ašmenų...
Akimojo nutraukti neišdrįsi,
Bet darsyk pažvelgus jo nebeišvysi,
Tiktai galybę sidabrinių mėnulio spindulių.
Akimirka prabėgo, bet įstrigo atminty.
Bežadėj, nebylioj nakty
Žvelgiu tenai, kur jis stovėjo,
Ir jau nebežinau:
Vienaragį baltą ten mačiau
Ar mėnesienos blykstę,
Šokančią ir tviksinčią,
Pranykusią beribėje nakty.