Jau treji metai, kai Valiūnė ištekėjo už Jurgio ir nė kiek nesigaili. Žmogus tikrai geras, myli, rūpinasi, tausoja. Jau ir dukrytės susilaukė. Ji jau vaikšto, bet kai buvo visai mažutė, dar vystykluose, pats dažnai keldavosi naktimis, leisdavo Valiūnei ilgiau pamiegot rytais. Anksčiausiai atsikėlęs melždavo karvę, šerdavo kiaules, o pataisęs pusrytį, atnešdavo tiesiog į lovą. Ir tik po to išeidavo į savo malūną. Eidama į bažnyčią ar į svečius ji turi kuo gražiai pasipuošti: ant pirštų įvairiom progom Jurgio padovanoti žiedai, ant kaklo - tikro gintaro karoliai, ant rankos - laikrodukas. Apsiavusi ne pas miestelio šiaučių užsakytais, bet miesto parduotuvėje pirktais chromo „Bato“ firmos aukštakulniais bateliais. Visi jai pavydi, kur tik nepasisuka - visur pagarba ir dėmesys. Ko daugiau jaunai moterėlei reikia?
Jurgis irgi tarsi atjaunėjęs, net nepasakysi, kad jis taip daug už Valiūnę vyresnis. Ar šiaip tarp žmonių, ar svečiuose sukasi kaip jaunuolis, mikliai šoka, gražiai dainuoja. Mieste siūtas kostiumas, liemenės kišenėlėje - laikrodis, per visą krūtinę nusidriekusi auksinė grandinėlė. Taip laikrodžiu pasidabina, kai išeina į svečius, o darbo dienomis paprastą ant rankos nešioja.
  Per tuos metus pasidaręs nemažai pinigo iš malūno ir lentpjūvės, dar banke tebeguli su visais procentais ne visi išleisti Amerikoje uždirbti pinigai, susumavęs ir viską gerai apskaičiavęs, kartą sako jis Valiūnei:
- Žinai ką? Ar nepasistatyt mums naujo namo?
- O kam? - stebisi Valiūnė, - juk turim kur gyventi.
- Mudviem, žinoma, gerai, bet kai užaugs Elenutė, ištekės, reikės gi jai kur nors gyventi.
- Kada kas bus... - abejoja Valiūnė.
- Mes liksim ir toliau čia, o jai, jeigu prireiks - iš karto gatava vieta.
- O gal ji ištekės visai kitur ir to namo jai nė nereikės? Be to juk ketinai ją į aukštus mokslus išleisti. - Ką ji čia veiks, kai bus mokinta?
- Šiaip ar taip, bet pinigų susidarė, nėra reikalo jų laikyti. Pasistatysim namą. Kol kam prireiks, patys plačiau, laisviau pagyventume, pagaliau Elenutė gal dar ne paskutinis vaikas? Būtų gerai dar ir sūnaus susilaukti. Kaip sakai? Ar padovanosi man dar sūnelį, Valiūne?
- Kaip Dievas duos, - ji atsargi su pritarimu, - būtų gerai, bet kad ne taip greitai... Dar Elenutę reikia paauginti. Būtų lengviau auginti kitą, kai vienas vaikas jau bus didesnis.
- Nėra reikalo ilgai laukti... Tu dar tokia jauna, o aš jau beveik pusę amžiaus išgyvenęs, kad nebūtų per vėlu... Kad ne tam, tai kitam vaikui namas pravers.
- Kaip išmanai. Ne man tais reikalais rūpintis. Jei nebijai vargo, tai daryk, kaip sugalvojai.
  Pavasarį prasidėjo statybos. Pilnas kiemas vyrų statybininkų, o jiems vadovauja jaunas gražus ponaitis „rangovas“.
Valiūnei atsirado daug darbo. Reikia pamaitint tiek žmonių. Pusryčių nereikia, bet pietūs ir vakarienė - pas šeimininkus. Taip suderėjo. Kepa, verda, valgyti gamina pas pusininką. Ten pirkia didesnė, didžiulis stalas. Kai susėda už stalo šeši vyrai, o galustalėje rangovas septintas, tai tik spėk nešt bliūdus su mėsa ir sriuba į stalą.
Jurgio paprašytas, pusininkas padarė alaus, yra kuo po sočių pietų atsigaivinti. Bet  prie alaus dar reikia ir saldumynų, čia dar vienas rūpestis Valiūnei. Viena nelabai spėja, o čia dar mažoji Elenutė. Tenka šauktis motinos pagalbos ir ji arba mergytę prižiūri arba padeda po pietų apsikuopti.  Po kiekvieno valgymo kalnai nešvarių indų ir prišiukšlintos grindys. Reikia viską gražiai sutvarkyt, kad būtų švaru, gražu rytdienai. Prieš darbininkus, tai kaip ten bebuvę, bet prieš ponišką rangovą - negražu bile kaip. Norisi kaip gražiau, kaip geriau, kad nepadyvitų šeimininkių.
  Rangovas iš karto retai pasirodydavo: į savaitę kartą, kitą patikrinti, kaip vyksta darbai. Paskui kai prprato, tai ištisas dienas tarp darbininkų trinasi. Vis pasičiutnijęs, pasikvėpinęs, švariai nusiskutęs, toks elegantiškas ir nuo Valiūnės akių nenuleidžia. Kur tik ji eina - tuoj priešais atsiranda, kalbina, juokauja. Jeigu jos kieme nemato, tai eina į pirkią ir ten randa kaip ją prakalbinti.
Valiūnė nepratusi būti tarp ponų, o tuo labiau kalbėtis. Ji mikčioja, raudonuoja, jaudinasi, o sutikusi kieme ir šnektelėjusi : „ Atsiprašau, man reikia eiti, nieko nežinau, kalbėkit su šeimininku“, - skuba pasišalinti, tačiau rangovo dėmesys jai malonus, ką ir bekalbėt.
Jurgis netruko pastebėti rangovo simpatijas Valiūnei ir pajuto pavojų. Dar savaitėlę, kitą stebėjęs atidžiau, kviečia pas save į kambarį poną rangovą.
- Užmokėsiu kiek buvo derėta už namo pastatymą su sąlyga, kad rytoj pat dingtumėt man iš akių.
- Kodėl? - baisiausiai nustebo, - kas atsitiko?
- Nepatenkintas aš jūsų darbu... - rėžė Jurgis piktai.
- Sakykit, ką pastebėjot? Kur defektai? Gal galima pataisyti?
- Nuo šios dienos atsisakau jūsų paslaugų ir viskas!
- Mano praktikoje dar taip nebuvo. Juk statyba dar nebaigta...
- Užbaigs kiti. Man jūsų darbas nepatinka. Užmoku visą sumą, kokia buvo suderėta ir nešdinkitės. Kas dar neaišku?
- Bet vis tik... Kur priežastis?
- Na, ko dar? Pinigus galiu nors ir dabar sumokėti. Pasirašot, kad gavot ir baigtas kriukis. Kad rytoj nematyčiau.
Darbai nutrūko neilgam. Už savaitės dirbo jau nauji darbininkai. Iki rudens namas kad ir su nuostoliais, bet jau pastatytas. Kur gi ne... Statybininkams už darbą teko beveik du kartus mokėti, bet kaip ten bebūtų stogui uždengti, langams įstiklinti, krosnims išmūryti pinigų užteko, o dabar gali palaukti, kol naujų prasimanys. Svarbu, kad to ponaičio atsikratė. Na ir įžūlumas taip lįsti į akis svetimai žmonai. Per tokį lindimą bile kam gali susukti galvą, o čia jauna, nepatyrusi, kaip mat galėjo užkibti ant tokio kvepiančio jauko. Paskui tik nemalonumai ir gėda prieš žmones.
Tik atsikratė rangovo, grįžo iš kariuomenės pusininko sūnus Albinas. Vyras pačiame gražume. Jaunas, aukštas, šviesus, tiesus. Linksmas ir gražus - merginos neatsižiūri. Iki kariuomenės lyg ir nebuvo toks „mandras“, vaikėzas ir tiek, o dabar - kur jau ten... Vyras, kokių reta ir vis į Valiūnę smailai žvilgčioja. Rangovas tai tik iki rudens būtų buvęs, o čia - ištisus metus  ir ne vienus maišysis po akimis. Reikia ką nors daryt...
- Valiūne,- sako Jurgis žmonai, - aš galvoju, kad pusininkas mums nelabai reikalingas. Nei mus reikia tiek grūdų, nei bulvių... Vistiek tenka parduot, kam tas klapatas? Ar ne geriau būtų žemę išnuomoti? Atsiėmei nuomą pinigais - ir viskas. Na, šieno galima išsiderėt, pasilikt plotelį bulvėms, daržams, o daugiau kam mums tiek visko? Mažiau būtų darbo.
- Daryk, kaip išmanai.Vistiek tu pats žemės nedirbsi, o man vis tas pats ar pusininkas, ar nuomininkas.
- Ir nedirbsiu. Užtenka man malūno ir lentpjūvės. Ten yra, kas veikti, ten reikia gerai prižiūrėt, iš ten visas pelnas.Namas jau pastatytas, reikia tik įrengt. Dar meteliai ir galėsim įsikraustyt gyventi.