Pro langą vėl lėkė pašėlusiai skubantys, besikeičiantys, lyg dailininko ranka skubiais potėpiais štrichuojami vis keistesni, vis neįprastesni peizažai. Traukinys vežė vis tolyn ir tolyn: nuo namų, nuo gimtos žemės, nuo staiga pasikeitusio likimo, nuo praeity likusio gyvenimo, pagaliau nuo žmonių – draugų ir priešų, ir net nuo tų, kurie, galbūt, jį mylėjo. Galbūt... O jis? Astas tolo net pats nuo savęs. Laikas ir atstumai. Tai du geriausi sielos gydytojai, atliekantys nuostabias chirurgines operacijas. Tik jie gali išgydyti skaudančias, kartais nebeišgydomai sužalotas sielas. Jie padeda pamiršti viską – net žmones, kurie kažkada atrodė esą brangūs ir kuriuos dar neseniai mylėjai.
Tik vieno Astas nepamiršo, bent jau kol kas neištrynė iš jo atminties nei laikas, nei atstumas; neapykanta ir kerštas tebevirė jo gyslose. Jau tuomet jis žinojo – sugrįš ir atkeršys, žinojo, kad tie kurie manė jį nugalėję vis viena mirs, nes tokia bus jo valia. Tik jo paties mirtis galėjo sutrukdyti jam. Astas spaudė kišenėje mažytį, trofėjinį pistoletą ir jautė pasitenkinimą atgaunamomis jėgomis. Dabar, po visų tų įvykių, jis suprato visai kitaip ėmęs vertinti mirtį ir žmonių gyvybes. Astas net neabejojo, ir nuo to jam darėsi truputį baugu, kad prireikus negalvodamas nuspaus pistoleto gaiduką ir pasiūs į aną pasaulį kiekvieną, kas jam atsistos skersai kelio. Keista drąsa ir ramuma užvaldė jo sielą. Staiga Astas suprato, kad išmoko žudyti ir kaip bebūtų keista, nuo to nejautė jokio pasibjaurėjimo; ir dar – jis pajuto nebebijąs mirties. Tai buvo puiki savybė, greičiausiai ne Dievo, o pačio velnio duota dovana. Astas niekada nebuvo bailiu, niekada nesitraukdavo atatupstas, tačiau dabar jis jautė keistą jėgų pokylį, kuris jį pastūmėjo ir gynė į kovą už išlikimą ateity. Kol kas kovos nebuvo, ji panėšėjo į šaltąjį karą, tačiau ateitis žadėjo būti audringa.
Iš pradžių kupė, kartu su Astu, važiavo pagyvenusių žmonių šeima: vyras, žmona ir jų paauglys sūnus. Astas gulėjo ant viršutinės lentynos paskendęs mintyse, arba žvelgė tuščiu, nieko nematančiu žvilgsniu pro langą ir visai nebendravo su kaimynais-pakeleiviais. Tik kartkartėmis jis išeidavo į tambūrą parūkyti. Galų gale nebeištvėręs, stengdamasis visiškai atsipalaiduoti ir ištrūkti iš minčių nelaisvės, Astas nuėjo į vagoną-restoraną. Gerokai išgėręs jis grį-žo į savo kupė ir pagaliau, nebejausdamas nei bjauraus traukinio supimo, nebegirdėdamas monotoniško ratų stuksenimo, atsikratęs įkyrių ir žudančių minčių, kietai užmigo.
Astas veikiau jautė nei girdėjo kaip naktį traukinys sustojo kažkokioj stotelėj. Jo pakeleiviai, berods, išlipo, bet į tai jis nekreipė jokio dėmesio, o tik sunkiai apsivertė ant kito šono, ant galvos užsitempė paklodę kuria buvo užsiklojęs ir jau norėjo vėl užmigti, tačiau vos traukiniui pajudėjus kupė durys vėl su trenksmu atsilapojo. Pramerkęs akis, iš koridoriaus sklindančioje šviesoje, Astas išvydo tarpdury stovinčią jauną moterį, kuri paskui save tempė didžiulę, vos pro siauras duris pralendančią tašę. Ji sugrabaliojo mygtuką, spragtelėjo jį ir kupė užliejo blanki šviesa. Tik dabar mergina pastebėjo ant antros lentynos gulintį vyrą kuris aštriu žvilgsniu įdėmiai tyrinėjo naująją pakeleivę.
Gražuole merginos negalėjai pavadinti. Be abejo, ji buvo keletu metų vyresnė už Astą. Tačiau Astui iškart krito į akis jos šviesūs, tarytum pražilę, beveik balti, vos sprandą dengiantys plaukai, riesta, nedidukė, strazdanota nosikė, vos, vos padažytos, truputėlį per siauros lūpos ir akys – ištįsę, siauros, neeuropietiškos, bet puikiai įsikomponavę į pakankamai mielą veidelį.
Nuo sunkaus nešulio merginos kakta žliaugė prakaitas.
– Labas vakaras. – Astas išgirdo jos švelnų, bet truputį per ploną ir ausį rėžiantį balselį. Mergina šyptelėjo ir pridūrė: – Tiksliau, jau naktis... Atleiskit – pažadinau. – Šie žodžiai skambėjo švarutėle rusų kalba, visai ne tokia, kokia kalbėjo ukrainietis vairuotojas ir kokią žadėjo nevisai europietiška merginos išvaizda.
Ji klestelėjo ant apatinės kupė lentynos. Aptempti džinsai tik dar labiau paryškino putlių, trumpų merginos kojų kontūrus ir bylojo apie jų patrauklumą bei gundantį seksualumą. Ji norėjo truputėlį atsipūsti, pailsėti nuo aiškiai jai per sunkaus nešulio.
– Atleiskit... Pasistengsiu viską greit susitvarkyti... – vis dar uždususi, išgirdusi tik trumpą Asto „Labas“ kurį traktavo kaip nepasitenkinimą, tebeatsiprašinėjo mergina.
– Niekis, – pagaliau, žiovaudamas, burbtelėjo Astas. – Aš nemiegojau. Ką tik išlipo mano pakeleiviai. Gerai, kad įlipai... Dviese bus linksmiau.
Mergina baigė įtempti savąjį nešulį kuris kyšojo įstrigęs tarpdury, taip pat garsiai kaip buvo atidariusi – užtrenkė kupė duris, po to pakėlė apatinę lentyną, sugrūdo tašę į dėžę ir uždariusi ją, lyg netekusi paskutinių jėgų, vėl atsisėdo.
– Tvanku, – ištarė ji lyg sau, lyg atsitiktiniam savo pakeleiviui ir nusimetusi nuo pečių plonytę, lengvą striukę, ėmė nosinaite šluostyti suprakaitavusią kaktą, veidą, kaklą, atvirą krūtinę. Tik dabar pastebėjusi begėdiškai į ją įremtą gręžiantį pakeleivio žvilgsnį, mergina nepasimetė, o pratarė: – Aš Svieta...
– Astas, – truputį patylėjęs, pasikasęs sprandą, bereikšmiu balsu ištarė Astas.
– Koks keistas vardas. Tokio dar negirdėjau. – Svieta prisislinko prie staliuko ir atsirėmusi į jį alkūne, ranka parėmė galvą. – Iš kur tu? Jei neklystu – girdžiu pribaltietišką akcentą.
Rusiškai Astas kalbėjo pakankamai gerai. Dar mokykloje jį gyrė mokytojai už gerą tartį. Paskui, keletą kartų, verslo reikalais jam teko lankytis ir pagyventi Rusijoje kur nemažai bendravo su rusais. Būtent dabar šios pamokos Astui labai pravertė. Tiesa, akcentas, savaime suprantama, jautėsi nemažas ir gana pastebimas.
– Šaunuolė, – šyptelėjęs, jis pagyrė merginą. – Tu pastabi. Atspėjai. Aš iš Lietuvos. Turbūt žinai tokį Vilnių? Anksčiau apie tai mokykloj mokydavo...
– O, taip, aišku. – Pokalbis po truputėlį mezgėsi. – Aš net ten buvau. Tiesa, labai seniai. – Berods, radusi bendrą temą, Svieta apsidžiaugė. – Dėdė gyveno prie Vilniaus. Su tėvu visą mėnesį pas jį svečiavomės. Šauniausios mano atostogos... Dar pamenu, pačiam miesto centre, ant tokio aukšto, aukšto kalno raudona pilis stovi...
– Gedimino pilis, – Astas priminė naujajai draugei savo Tėvynės įžymybę.
– Taip, turbūt... Man ji labai patiko...
Mergina vėl ranka parėmė galvą ir nenuleisdama nuo Asto savo siaurukių, bet žavių akių žvilgsnio, paklausė:
– Toli važiuoji? Į svečius?
Tačiau Astas tylėjo. Jis sutriko ir nežinojo ką atsakyti.
„Tačiau tai tik vidury nakties paplepėti užsigeidusi nepažystama pakeleivė, – pagalvojo Astas. – Kodėl turėčiau jos bijoti, nepasitikėti, meluoti? Po velnių, bet juk negaliu jai pasakyti užmušęs keletą žmonių ir bėgąs nuo pikto likimo? Velniava... Melu virtęs gyvenimas...“
– Taip, pakankamai toli, – pagaliau susitvarkęs su mintimis, atsakė jis. – Į Almatą. Pas savo žemietį. Seną, galima sakyti, vaikystės laikų bičiulį.
– Kaip įdomu! – Suskambo susidomėjimą spinduliuojąs Svietos balselis ir staiga nuleidusi žvilgsnį, lyg susigėdusi, ji paprašė: – Klausyk, nusisuk minutėlei, man reiktų persirengti.
Galėjai pamanyti, kad Astas neišgirdo prašymo. Kurį laiką jis tebespoksojo į merginą, bet paskui, vis tik susipratęs, apsivertė ant kito šono ir įbedė žvilgsnį į judančią, prieš akis siūbuojančią, baltą kupė sieną.
„Po perkūnais, pats likimas, pasigailėjęs, siunčia tokią dovaną, ar ką? – mintyse keikėsi ir svarstė Astas. – Visai neseniai palikau ašarojančią, skirtis nenorinčią Ingri, o va, še tau, kad nori, kažkokia Svieta kaip iš dangaus nukrito. Gal tikrai ją siunčia likimas. Galbūt jis nori, kad pamirščiau tai ko netekau?..“
Kaip ten bebūtų, bet galiausiai Astas nusprendė, jog su tokia pakeleive važiuoti bus kur kas maloniau nei vienam, paskendusiam savo juodose, košmarais tampančiose mintyse ir net nepaklausęs ar mergina jau persirengė, atsigręžė į ją. Svieta sėdėjo užsirangiusi ant lentynos, pasikišusi po savimi kojas, apsirengusi kažkuo panašiu kartu į chalatą ir į naktinius marškinius, kurie leido suprasti, kad po šiuo apdaru slypi karštas ir geidulingas nuogas kūnas. Ji šu-kavosi savo baltus plaukus.
– Žinai, mums pakeliui. – Šyptelėjusi, Svieta tęsė nebaigtą temą. Ji nerūpestingai numetė ant staliuko nedideles šukas ir nuleido kojas ant grindų. Minutėlę pasėdėjusi, mergina gundančiai užsimetė koją ant kojos. Lyg tyčia prasiskleidę naktiniai marškiniai atidengė gerai įdegusias saulėje, bet irgi dabinamas strazdanų, nuogas, džinsų nebeslepiamas šlaunis. – Teks dar ilgai draugauti... – šyptelėjusi, pridūrė ji. – Bet niekis, dviese bus linksmiau.
Astas atsisėdo ir švystelėjęs šonan baltą paklodę, begėdiškai nukabino nuo lentynos savo nuogas, plaukuotas kojas. Kuo toliau, tuo įdomiau jam darėsi, kuo gi baigsis ši nekalta, atsitiktinė pažintis.
– Baigiu nuo kojų nusivaryti, – trindama, pirštų galiukais masažuodama paraudusius skruostus, smilkinius, vėl prašneko mergina. – Maluosi po šituos pridergtus, dvokiančius traukinius, kad juos kur... Dar pakeleiviai... Jų nepasirinksi pagal užsakymą, biliete nenurodysi. Tai alkoholiu pradvisę, sukriošę seniai, tai be perstojo bambančios bobos. ..
– Tai tokie kaip aš, įžūliai spoksantys bernai, – nusišypsojęs, ironizavo Astas.
– Ne, ką tu, – suskubo paprieštarauti Svieta. – Tu pirmas toks pasitaikei. Manau puikiai sutarsim. Laikas greičiau pralėks. Metus dirbau Prahoje. – Atrodo, kad savajame gyvenime mergina neturi ko slėpti. – Va, grįžtu namo. Pasiilgau visų, – ji liūdnai, lūkestingai palingavo galva, – nebegaliu daugiau ištverti. Kasnakt visus sapnuoju: tėtį, mamą, brolius...
– Šaunu kuomet turi ko pasiilgti. – Astas nulipo nuo savojo gulto ir nusprendęs, kad priešais damą nekuklu sėdėti su vienomis glaudėmis, užsitempė džinsus. Ranka brūkštelėjęs susivėlusius plaukus, jis atsisėdo priešais pašnekovę ir pridūrė: – Gaila restoranas nebedirba, o aš visai neturiu kuo tave pavaišinti. Tada gal bent parūkom? Rūkai? – Astas pakėlė nuo grindų nukritusį cigarečių pakelį ir ištiesė merginai.
– Ačiū, bet žinai, aš retai rūkau. Kartais, su draugėmis... O dažniausia kada būna liūdna arba pasijuntu visiškai vieniša. Tačiau turiu puikią idėją!
Ji atsistojo, atidarė dėžę į kurią neseniai sugrūdo visus savo daiktus ir juose pasiraususi, ištraukė butelį vyno, duonos kepalą ir į stora popierių suvyniotą gabalą lašinių. Nusišypsojusi, mirktelėjusi žavinga gudruolės lapės akute, mergina pratarė:
– Iki ryto, manau, užteks. O tavąjį kvietimą priimu. Pusryčiausim restorane.
Jie sėdėjo dviese prieblandoje skendinčioje kupė ir iš didelių storo stiklo stiklinių gurkšnojo rūgštų, pigų vyną. Astui jis nepatiko, bet kitokio nebuvo, o su puikia užkanda ir dar tokios šnekios bei linksmos merginos draugėje geras buvo netgi toks. Pašnekesys sukosi apie įvairius bereikšmius niekelius, tai virsdavo paprasčiausiu flirtu, tai vėl surimtėdavo ir pakrypdavo kokia nors abiem įdomia, bet niekuo neįpareigojančia linkme. Jie net nepastebėjo kaip tolimas dangaus horizontas pradėjo rausti ir pasirodė pirmieji ateinančio ryto spindulėliai. Aušo. Žeme keliavo nauja diena.
– Žinai, Astai, turbūt esi labai geras žmogus, – tyliai, pirmąsyk palietusi ir švelniai glostydama naujojo draugužio ranką, ištarė mergina. – Šalia tavęs taip gera ir ramu. – Ji užsimerkė ir bandė pasisotinti gėrio akimirksniais. – Niekada nebūčiau patikėjusi, kad traukinyje galima taip puikiai leisti laiką. – Atmerkusi akis, Svieta įbedė truputėlį apgirtusį, tiriantį žvilgsnį į Astą. – Žinok, tai tik tavo dėka man taip nežemiškai gera...
Astas vos susilaikė nenusikvatojęs, tačiau pasistengė užgniaužti juoką savyje, nes netu-rėjo jokio noro aiškinti jo esmę.
„Tai aš geras? – kvatojosi jis mintyse. – Aš? Kokia, pasirodo, apgaulinga mano išvaizda. Puiku. Velniai rautų, koks aš veidmainis, chameleonas... Įdomu, ką ši gražuolė pasakytų, jei sužinotų apie mano darbelius, apie man pačiam šiurpą keliančią praeitį?“
Išgertas vynas parausvino merginos skruostus ir atrišęs liežuvį, vertė išsipasakoti, atverti širdį, galbūt išlieti ilgai besikaupusią širdgėlą.
– Gyventi pasidarė sunku, – net neprašyta, pradėjo pasakojimą Svieta.
„Po galais, kodėl visiems pasidarė sunku gyventi? – pagalvojo Astas. – Jie visi skundžiasi. Kodėl?.. – Jis nesuprato šių skundų, nes paskutiniuoju metu niekuo nesidomėjo ir buvo labai atitrūkęs nuo gyvenimo, kuris supo visus kitus žmones – paprastus mirtinguosius. – Nejaugi jiems sunkiau nei man?.. Tik kodėl?..“
– Dirbau kioske, pardavėja. Visokiausi niekučiai: sagos, kortos, prezervatyvai... – Po šių žodžių merginos veide Astas pastebėjo šmėstelėjusią nevienareikšmę valiūkišką šypsenėlę. – Tačiau vieną vėlų vakarą užgriuvo reketas, o gal šiaip banditai. Nors, argi reketininkai ne banditai? – Astui pasirodė, kad Inga jam priekaištauja. – Jie atėmė visus pinigus kuriuos tą dieną gavau pardavusi prekes, iš kiosko pasiėmė viską kas jiems patiko, o tai ką paliko – sudaužė, sutrypė, suniokojo, ir galų gale gerai mane apkūlę – dingo. Kada apie tai pranešiau kiosko šeimininkui, tas nepatikėjo manimi, pasakė, kad jam niekas negrasino ir pinigų iš jo nereikalavo, o vagystę suorganizavau aš, kad pasisavinčiau jo turtą. Jis reikalavo atlyginti žalą, bet kadangi pinigų neturėjau, tai prigrasė nepaliksiąs manęs ramybėje ir atleido iš darbo. Prisiklausiusi apie aukso kalnus ten, Vakaruose, taip neseniai mums atvėrusioje duris Europoje, likus keletui dienų iki senio kioskininko, seno ir bjauraus kazacho man paskelbto ultimatumo pabaigos, dienos, kada privalėjau grąžinti pinigus kurių, savaime suprantama, neturėjau ir net neįsivaizdavau kur gauti, pasiūlius draugei, išvažiavau į Čekiją, kur bent jau tikėjausi rasti darbą ir užsidirbti pinigų, kad grįžusi galėčiau atiduoti skolą.
Astas įdėmiai klausėsi merginos pasakojimo ir jam pasirodė net įdomus šis svetimas, visai nepažystamo žmogaus gyvenimas, kažkuo traukiantis, viliojantis, intriguojantis, toks pat, kokia buvo pati mergina. Jis atsisėdo šalia Svietos ir apglėbęs jos pečius, ėmė glostyti šiurkščius, į plonytes vielutes panašius plaukus. Tarytum išsigandusi mergina grįžtelėjo galvą ir taip iš arti susitikus jų žvilgsniams, paklausė:
– Tau įdomu?
– Kas? Tu, ar tavo pasakojimas? – Apsimetęs nesuprantąs klausimo, Astas ėmė flirtuoti ir žaisti su mergina.
– Ir viena, ir antra. – Svieta nesutriko ir viliokiškai nusišypsojo.
– Taip, man įdomu – ir viena, ir antra. Net nežinau kodėl. Galbūt todėl, kad mūsų likimai kažkuo panašūs... Tu grįžti namo, aš nuo jų tolstu. Tiesa, tai antonimai, bet kažkur, gyve-nimo beribėje erdvėj tampantys sinonimais. Tu grįžti, o aš?.. Gal net niekada nebegrįšiu.
                      – Kodėl? – Susidomėjusi Svieta sužiuro į keistai prašnekusį pakeleivį, bet nesugebėjusi atspėti tos paslapties kuri slypėjo šiame žmoguje, jo žodžiuose, jo mintyse, ir net nepradėjusi gilintis, prakalbo vėl, tęsdama savo pasakojimą: – Neįsivaizduoji, kaip sunku išgyventi merginai tomis sąlygomis, kokios tave pasitinka vos įžengus į jų, turčiųvakariečių pasaulį. Tos, prieš išvažiuojant pažadėtos pinigų krūvos ir aukso gabalai ištirpsta vos išlipus stotyje. Ir tuomet pasijunti esąs viską praradęs beteisis vergas vertas tik dirbti, dirbti ir dirbti: vėl pusvelčiui, toli gražu ne už tokį atlyginimą, kokį jie moka saviškiams. Deja, kapitalizmas kuriuo mus vis gąsdino, iš tiesų nėra rojumi. Žmonėms jis labai žiaurus, o atvykėliams – dvigubai žiauresnis. Tarytum patenki į viduramžius, į tikros vergovės amžių.