- Ar teisybę sako Jurgis, kad tu nenori už jo tekėti? - už dienos tėvas griežtai paklausė Valiūnės.
- Na, tai kas? - vengė tiesiai atsakyti ši.
- Sakyk, ar tiesa, kad klausiu? - kėlė balsą tėvas.
- Argi nematot, kad jis man per senas? O be to aš laukiu Juozo... - nedrąsiai atsakė Valiūnė ir nuleido akis.
- Kai dėl senumo, tai jis mus visus gali pragyventi, toks stiprus vyras. O Juozą išmesk iš galvos. Šviesiai tiesiai sakau, neleisiu aš tavęs už jo, nereikia man tokio žento. Koks iš jo bebus žmogus, tiek metų kalėjime išsėdėjęs? Į savo namus aš jo neįsileisiu, o tavęs vienkiemyje irgi niekas nelaukia.
- Po šiai dienai motina verkdama keikia, kad per tave Juozas kalėjiman pateko, - pridūrė ir motina. - Nenorės jie tavęs į marčias.
- Kaip gali taip sakyti, juk visai ne dėl manęs? Patys tarp savęs susikivirčijo, visi girdėjo, - gynėsi Valiūnė.
- O jie kitaip mano ir burnos neužkiši. Ne tik keikia, bet ir šmeižia: „  Jeigu būtų padori mergaitė, - sako, -  iš karto su dviem neprasidėtų... Gal ko uždavė, kad taip bernam susuko galvas ir iki muštynių privedė? Nepadės jai Dievas už tai, kad du jaunus žmones pražudė. Pati melsiuos ir mišias užpirksiu, kad Dievas jai atlygintų tuo pačiu skausmu, kokį man iškentėti reikia“.
- Kokia neteisybė ir kaip taip gali? Aš gi nieko blogo nepadariau, - jau arti ašarų Valiūnė.
- Na, sulauksi Juozo, - vėl dėstė tėvas, - aš to turmininko į savo namus nepriimsiu, o jo motina irgi nenusiramins. Jau dabar galus darosi. Kur dėtis?  Ar pagalvojai?  O čia toks vaikinas... Darbštus, ne girtuoklis, savo grynu prakaitu šitiek pinigo užsidirbo, nusipirko tokį gyvenimą.... O kaip viską sutvarkė per žiemą - gražu žiūrėt. Tik eik ir gyvenk ant visko gatavo. Tau biednai mergaitei čia tokia laimė, kad neklausk. Iš karto ponia, gaspadinė ant tokio ūkio... Tik greitai eik, jeigu tik tave ima, eik ir dar į ranką pabučiuok.
- Teisingai tėvas sako, vaikeli. Visos tos meilės, tie pasižadėjimai tai tik jaunų baikos. O kiek čia būni jaunas? Kol pas tėvus, kol daugiau niekas nerūpi. Netruks prabėgti tie keli meteliai, o prieš akis visas gyvenimas, kelis kartus ilgesnis už jaunystės metus. Nepagalvojai, neapsižiūrėjai laiku - ir po visam. Mergaitėm jau taip yra: jei už gero vyro - ponia, o jei už kokio - vargsi visą gyvenimą... Kai jau neišeina kitaip, ką darysi, o jei pasitaiko, reikia žiūrėt, kur geriau, - tėvui pritarė motina.
- Iš kur žinot, kad kaip tik už Jurgio bus geriau? - vis dar prieštaravo Valiūnė.
- Argi nematai, koks jis darbštus? Žinok, kad ir Amerikoje ne visi pralobsta, - priminė tėvas, - kiti ir ten prasigeria, nebeturi už ką nė į tėvynę atgal sugrįžti.
- O kaip Jurgis tave myli... - tęsė motina. - Vestuvių tai jis norėtų Velykoms. Pagalvok ir nebesipriešink daugiau. Pati visko turėsi, o jeigu kaip, tai ir mums galėsi padėti. Gerai žinai, kaip sunkiai verčiamės.
  Dar ne kartą buvo ir geruoju ir piktumu graudenta, buvo aiškinta, kol pagaliau mergaitė nusileido. Labiausiai ją paveikė Juozo tėvų priešiškumas, šmeižtas ir nepagrįsti kaltinimai. Iš tikrųjų, kaip reikėtų gyvent su Juozu, jei abiejų tėvai nepritaria? Nepadės „atsistot ant kojų“, neparems...
   Tėvų žodžiuose daug teisybės ir tenka tai pripažint.