Gluosnio likimas
Tu vertei mane būti tokiu –
Liaunu gluosniu virš upės palinkusiu.
Greitai tėkmei kamieną lenkiu
Ir lapus barstau nuodėmingus.
Vis geriu tavo vandenį tyrą.
Dieną naktį godžiai geriu,
O tu bėgi... Man rankos nusvyra –
Sulaikyti srovės negaliu.
Kas pavasarį vandenys plauna
Smėlio skardį prie mano šaknų,
Aš žinau – smarkūs potvyniai griauna
Net krantus iš tvirtų akmenų.
Aš tik medis – prieš upę bejėgis –
Krisiu stačiai į tavo bangas...
Kitas gluosnis lapus savo mėtys,
Glostys tėkmę nuleidęs šakas.