ech, smilgiau – šiaudeli kopos,
nei vėjo, nei vienatvės
nebijai,
nei pragaišties

tik skiauterėlė – užverstas ir
perregimas sijonėlis vėjyj
virpa

jau išpustei plunksnuotą vasarą,
išlingavai

žvelgiu per skiauterėlės blykstę:

ūkia
išplaukiantys į šviesmečius,
sugrįžtantys į mirksnį
sklidini laivai –
su šilko ir kašmyro  ritiniais,
alyvuogių statinėmis,
su pilnomis puodynėmis,
ąsočiais
geismo

o mano laivas kur?

šiaudeli kopos –
smilgiau,

ech – – –