Miestas daug ką nenatūraliai iškraipo. Visus pagyvenusius žmones reikėtų deportuoti užmiestin. Lyg vazonines gėles persodinti į platesnę dirvą. Idant tikros žemės kvapas atgaivintų išždžiūvusias šaknis, kuriomis grįžtama į Ten, iš kur atėjome. Šiek tiek speigo, vėjo ir kitų nepalankių išorinių sąlygų visomis prasmėmis yra kur kas geriau nei šarv(u)otų daugiabučių komfortas. Ar bent įsivaizduojate, kaip vazoninių gėlių šaknims turėtų būti sunku pasiekti tikrąją žemę iš, tarkim, dvyliktojo monolitinio daugiabučio aukšto? Turbūt stiebais lengviau įsikibti į dangų...

Taip, miestas daug ką nenatūraliai iškraipo... Seniai mieste nebematau senukų. Vien smailiaalkūniai seniai ir bobos piranijų snukeliais. Visa tai dėl pasąmonėje įsiėdusio žemės alkio, intensyvėjančio senstant, dėl humuso deficito. Mieste sunkiau mirti. Turbūt nerastumei nelaimingesnio žmogaus planetoje už tą, kuriam visagalis mokslas padovanotų skiepus nuo mirties su sąlyga amžinai trūnyti monolitų šešėlyje.

Tiesa, prieš keletą dienų mieste mačiau močiutę su skara ir su tarpukario laikų „taše“. Lyg atklydusi iš pačio tolimiausio užmiesčio. Pažvelgusi į vietoje nenustygstantį žydraakį trejų metų berniuką, ji nušvito tarytum balandžio saulė lapkričio pabaigoje. Ramybės kaištelis sutrikusioje miesto nervų sistemoje.

Nors miestas vis labiau siekia tiesių linijų, taisyklingų formų, tačiau miško kreivumas yra artimesnis žmogaus sielai. Kai miestas pats nebetelpa savyje, perverda savo sultyse, tuomet jis ima sprūsti į viršų, tačiau nužydėjusių pienių pūkų kilimas, nors taipogi ribotas, yra natūralesnis.

Leiskite žmogui numirti už miesto!