Tu buvai toks pilnas tylos ir verkdavai tik naktimis. Nežinau ar dar ko nors bijai, bet tavo akys kalba tikėjimu. Jau ruduo ir temsta greičiau, tik kartais prietemoje dar matosi raudoni obuoliukai, kabantys ant plikstančių šakų. Lapai krenta, daug greičiau, ne lapkritį. Jie lėtai nusileidžia ir atsitrenkia į žemė lyg į užmaršties sieną, tarytum jų net nebūtų buvę. Bet tu būni, tu visada buvai pilnas gyvybės, o ypač šokių aikštelėje. Nors man ir atrodė, kad tau kartais trūksta oro. Juk ir duoti plaučiai, kvėpavimui, atodūsiams, kurie gražiai skamba iš susijaudinimo. Bet atsimenu tave, dažniausiai sėdintį ant scenos vieną. Tu klausydavaisi skambant pianinui, degant mėlynai šviesa. Tu drebėdavai iš jausmo, kurį sukeldavo muzika. Tau atrodė, kad nieko aplinkui nėra ir pradėdavo snigti, tau ant blakstienų. Aš ir mėgdavau taip sėdėti, aš pasidalinau su tavimi šia paslaptimi ir tu pamilai ją, kaip ir aš. Mūsų mintys susijungė. Tik man krisdavo ne snaigės ir ne ant blakstienų. Man krisdavo baltos plunksnos, į delnus, mėlynoje šviesoje... Kaip snaigės, švelniai kutendamos kiekvieną odos raukšlelę. Bet aš nemėgstu svajoti, aš mėgstu būti po žvaigždėtu dangum. Atsimeni, kai žiūrėjom į žvaigždes iki pat ryto? Sakei, nenori, kad ši naktis pasibaigtų. Juk abu gerai žinojom, kad ji baigsis, bet užsimerkiau, kad būtų tamsiau ir tu pirmą kartą mane pabučiavai. Aš galvojau, kad to niekada nesulauksiu ir man iš to alkano laukimo ir džiaugsmo išriedėjo ašara. Tu atitrūkai nuo manęs ir neleidai man verkti, tu susirūpinai ir net nežinojai ką daryti. O tada aš dar stipriau pradėjau verkti. Man pasidarė baisiai liūdna dėl tavęs, mačiau, jog supratai, kad manęs dar gerai nepažįsti. Nežinojau, kad bučinys taip jautriai suvirpins sielą. Bet man menkiausias prisilietimas, žodis, judesys, persmelkdavo kiekvieną gyslelę. Aš verkiau, nesupratau gal ir pradėjo lyti. Nebuvo svarbu, nes aš sakiau tau, kad pamilau tave beprotiškai karštai, o gal ir nesakiau, nes tą akimirką, aš tau norėjau padainuoti tūkstančius dainų, bet kažkas sukaustė mano lūpas ir jos negalėjo kalbėti.
Supratau, kad jau nori eiti, nes dažnai žiūrėjai į laikrodį. Aš būčiau tave taip lengvai paleidus, nes pasakiau, kad tavęs daugiau negaišinsiu. Bet mano lūpas darkart užčiaupė tavo bučinys, pilnas begalinio tylėjimo. Tada jau aš žinojau, kad tai baigsis. Baigėsi. Atsimenu, kai tu toks ramus ir susimastęs išėjai? Aš atsimenu, maniau, kad grįši ir bus visko pradžia. Laukiau. Aš darsyk pasakiau, kad myliu, tu tylėjai, aš ir prisimenu tave tylintį, jau ruduo ir naktys šaltos, bet tu pilnas gyvybės, dabar kažkur išėjęs.